"Kokteilio" agentė susirūpino šalies energetine nepriklausomybe ir pasiūlė neįtikėtiną planą. Esą negerai, kad vėjais paleidžiame vasaros karštį. Štai jei pavyktų kažkaip jį akumuliuoti į kokią nors talpą ir panaudoti tada, kai sulauksime žiemos, tai būtų tas laisvės raktas ir priešnuodis nuo visokių nepatogių ir pretenzingų "kranelių". Vis dėlto ne taip paprasta sugauti vėją, tuo labiau – šilumą. Reikia gerokai pasukti galvą, kaip tai padaryti.
Bandos sindromas
"Kokteilis" vis stebisi kai kurių miestiečių polinkiu būti arčiau žmonių. Štai įlipa pilietis į autobusą, ten – vos keli keleiviai, tuščių sėdimų vietų pilna. Tačiau įlipusiajam knieti atsisėsti greta kito žmogaus, nors tas muistosi jau iš tolo ir rodo aiškius ženklus, kad kėdės kaimyno nepageidauja. O tas įlipusysis dribteli šalia, prilimpa savo prakaituotu kūnu tam nepatenkintajam prie šono ir šiam belieka tik atsiprašyti bei demonstratyviai persėsti kitur.
Arba štai pajūryje – vietos, nors riedėk kaip nuo šaknų atitrūkusi guboja, niekam nekliūsi. Bet yra tokių, kuriems būtinai reikia pliažo kaimyno. Kai kurie psichologai tai vadina bandos sindromu, kai kurie mano, kad ši savybė paveldėta su genais dar iš tų laikų, kai viename komunaliniame bute gyvendavo po 6–7 šeimas. Tada artumas buvo prievartinis, prie kurio žmonės ilgainiui įprato ir nebegali to atsikratyti.
Sibiro atstumai
Per taigą traukia du medžiotojai. Žiūri, priešais ateina čiukčius. Medžiotojai jo klausia:
– Kur čia artimiausia parduotuvė?
– Eikite tos kalvos link, o antradienį pasukite į dešinę.
Kad nesužinotų mama
Jei rūkau balkone, tai niekada nemetu nuorūkų žemyn, nes bijau, kad vėjas nuorūkos neįpūstų pro atvirą langą į kitą butą. Kils gaisras, sprogs dujų balionai, žus žmonės, prasidės tyrimas ir išaiškės, kad tai aš esu dėl to kaltas. Mane parodys per televizorių ir tada mano mama sužinos, kad aš rūkau.
Patarimas visiems
Netikėkite narkomano priesaika, prostitutės ašaromis ir prokuroro šypsena.
Naujausi komentarai