Anądien, kai saulė netingėjo mums pasiųsti daugiau šiltų spindulių, mažo Klaipėdos rajono miestelio Dovilų ramybę perskrodė moteriškas klyksmas, peraugęs į spiegimą.
Nuvykus į įvykio vietą, tapo žinomos šios damos nerimo (o gal baimės) priežastis. Moteriškos lyties esybė suvirpino savo balso stygas ir ėmė trepsėti kojomis po to, kai saulės nušviestoje vietoje pamatė žaidžiančius tris į voveres panašius, tačiau pilkus žvėrelius.
Moters vyras (santuokinis) – visoje Klaipėdos apskrityje auksinėmis rankomis garsus Povilas, ramino savo antrąją pusę, tvirtindamas, kad tai nėra taip baisu, kaip sutikus Karklės miškuose du vilkus. "Tai tik trys peliukai", – Povilas ramino žmoną, šiek tiek meluodamas jai.
Dovilų genijus žinojo, kad tai šventas melas. O tokiam pritaria net bažnyčia.
"Nori, aš tau iš jų kailiukų pasiūsiu kailinius, – suokė vyriškis, ramindamas paniškos baimės apimtą damą. – Jei ne kailinius, tai bent apykaklę, kad būtum puošni eidama į parduotuvę alaus."
Sriubtelėjusi vandens ir šiek tiek stabilizavusi kvėpavimą, Dovilų ponia pareiškė Povilui: "Kuo jau kuo, bet "žiurkike" tikrai nebūsiu".
Apskritai šiame miestelyje gyvena ir dirba įdomūs žmonės. Įsivaizduokite, jie nė pirštu nepalietė per rudens šalčius ir žiemos speigus prie Vasiliauskienės parduotuvės iš smėlio pastatyto karaliaus Mindaugo, kur kitur, jei ne Doviluose, galima paskaityti ant stulpų skelbimus: "Parduodu akmenis", "Parduodu sniegą", "Parduodu medžių lapus", "Parduodu kurmių kailiukus".
"Kokteilio" klausimas
Ir kodėl jūs, moterys, taip bijote pelių, varlių, sliekų, vorų, rupūžių ir žiurkių?
Linksmieji tirščiai
Važiuoja žmogelis neišsimiegojęs po vakarykščios. Sustoja, atsidaro durys, žiūri – policininkas. Žmogelis nesupanikuoja – paduoda jam šimtą eurų. Durys užsidaro, toliau važiuoja. Ir tik tuomet jis susigaudo, kad važiuoja tai liftu.
Naujausi komentarai