Pamenate, „Kokteilyje“ Violeta pasakojo apie tai, kaip ji, atvykusi iš kaimo į Vilnių studijuoti, sveikinosi visur – įėjusi į parduotuvę ar įlipusi į autobusą. Ji teigė, kad net kiaulės praeidamos viena pro kitą sukriuksi, o prasilenkdami kaimynai tikrai galėtų ir net privalėtų pasisveikinti.
Matyt, Violetos įkvėptas, iniciatyvos auklėti namo gyventojus ėmėsi ir Paulius.
„Savo laiptinėje ir daugiabučio kieme paskelbiau karą nemandagumui, nes jis užkniso negyvai, – pareiškė vyriškis. – Aš ir mano vaikai jau daugiau kaip pusę metų sveikinamės su bet kuriuo kaimynu, bet atsakymo forma vis ta pati: nuleidžiama galva ir praeinama, lyg būtų nepastebėję. Kartą neiškentęs paklausiau vieno kaimyno: „Ar jūsų, gerbiamas kaimyne, tėvai vaikystėje nemokė sveikintis?“ Žiūrėjo jis į mane akis išplėtęs. Jo veido išraiška parodė, kad kaimynas nesuprato, ko aš noriu, ir nudelbęs akis jis nuėjo.“
Paulius rankų nenuleido – atspausdino skelbimus su tekstu, kuriame visus pakvietė būti mandagiems, ir pakabino juos visose savo daugiabučio namo laiptinėse.
Jau kitą dieną buvo sulaukta rezultato. Vos tik Paulių pamatę, visi namo kaimynai iš tolo šaukė: „Laba diena, kaimyne!“
„Galima, pasirodo, tautą išauklėti būti mandagesnę“, – džiaugėsi savo darbu skaitytojas.
„Kokteilio“ pozicija
Sveikinantis dažniausiai vartojamas žodis „labas“. Sveikinamės dvejopai – vardininku ir galininku: „labas rytas“, „labas vakaras“, „laba diena“ ir „labą rytą“, „labą vakarą“, „labą dieną“. Abi formos – vardininko ir galininko – taisyklingos ir geros.
Linksmieji tirščiai
Egzaminas. Dėstytojas klauso, kol studentas nesąmones šneka.
– Studente, ar jūs žinote, kas yra egzaminas?
– Na. Tai dviejų protingų žmonių pokalbis.
– O kas tada, jei vienas iš jų idiotas?
– Tada kitas gali likti be stipendijos.
Naujausi komentarai