Lietuvių nuotykiai Ispanijoje

"Nors anądien pavėsyje buvo "tik" 26 laipsniai šilumos, nusprendėme užuot gulėję paplūdimyje pasivaikščioti po netoliese esantį parką, kuriame per ilgą tvenkinį driekiasi mažiausiai penki įvairaus dydžio tilteliai, – "Kokteiliui" parašė Ispanijoje laiką leidžianti klaipėdiečių šeima. – To tvenkinio viena dalis lyg miesto puošmena – dirbtinės salelės, išbetonuoti krantai. Kita palikta tokia, kaip natūralioje gamtoje: meldynai, medžiai, nuleidę šakas į vandenį, krantai. O jei kur kranto pagrindas kietesnis, smėlėtas, tai jis įvairiausių ančių ir kitų vandens paukščių nudergtas. Kaip įpratę elgtis Lietuvoje, taip pasielgėme ir Ispanijoje. Į kuprinę susikrovę namie sudžiūvusią duoną, kurios buvome nemažai sukaupę, nuėjome prie to tvenkinio. Eidami tiltukais vis maitindavome paukščius ir žuvis – ten daugybė raudonų karpių. Nelikdavo nė trupinėlio – taip greitai ta duona būdavo suryjama. Vienoje vietoje buvo dvi luošos antys. Jos niekaip iki tų mūsų "bulkų" nespėdavo. Pasistengėme, kad ir invalidės galėtų palesti, neleisdami artyn sveikųjų. Kai stabtelėjome dar ant vieno tiltelio, prie mūsų priėjo apie 40 metų vyras ir draugiškai pradėjo ispaniškai šnekėti. Mes jam angliškai pasakėme, kad nesuprantame. Tada jis angliškai, nors sunkiai, tačiau suprantamai pasakė, kad yra informaciniai ženklai, draudžiantys maitinti paukščius. Mes, aišku, tai žinojome ir ženklus matėme, tačiau nudėjome, jog nepastebėjome jų. Grįždami akyliau peržvelgėme draudžiamąjį ženklą, kurio prasmę suprastų net kvailys. Jame taip pat nurodytos priežastys, kodėl negalima maitinti paukščių. Nors visa informacija pateikta tik ispaniškai, bet, kaip supratome, keletas paaiškinimų buvo tokie: maitinami žmogaus gyvūnai nebemigruoja; turi, kaip ir laukinėje gamtoje, maistu pasirūpinti mokėti patys. Pasirodo, visas parkas stebimas vaizdo kamerų. Į viską, ko negalima daryti, reaguojama iš karto."