Sveikatos neįgijau

Neseniai buvau sunkiai apsirgusi. Liga manęs nepaleido iš lovos dvi savaites. Temperatūra vakarais pakildavo iki 38 laipsnių. Jau buvau išsigandusi, jog man yra išties negerai, todėl nutariau apsilankyti pas gydytoją. Tai kainavo nemažai nervų ir sveikatos, kurios aš ir taip daug neturėjau. Nuėjusi į vieną šiaurinėje miesto dalyje esančią privačią polikliniką, susitariau su medike, kad mane priims 14 val. Ėjau neužsiregistravusi iš anksto. Kaip ir buvau susitarusi su gydytoja, atvykau į polikliniką 14 val. Atsisėdusi ant suoliuko prie kabineto vis laukiau, kada priims. Tuo metu toje vietoje laukė ir daugiau pacientų. Jie ėjo vienas po kito pas šią medikę, tačiau mano eilė taip ir neatėjo. Pralaukiau dvi valandas. Galiausiai kantrybė trūko ir paklausiau medikės, ar ilgai dar reikės laukti. Ji atsakė, kad po pusvalandžio jau tikrai priims. Palaukiau dar pusę valandos, tačiau nieko nepešiau, tik visai susipykau su medike. Likau ir be apžiūros, ir be sveikatos.

Svetlana

Miestas – kažkoks pilkas

Kartais nelabai suprantu, kodėl kai kas giria tą mūsų Klaipėdą, esą gražus miestas. Nepasakyčiau. Kažkoks pilkas, tamsokas, niūrus, o pietiniame rajone – dar ir nuskuręs. Regis, iki tos vietos kapitalizmas apskritai dar neatėjo, ir ten vis tebevyrauja sovietmetis. Reikėtų daugiau spalvų ir šypsenų, gal tada miestas pagražėtų ir pagaliau atsigautų iš to pilko letargo.

Sigis V.

Šalin rankas nuo K.Donelaičio

Siūlyčiau tiems, kurie vis lenda prie K.Donelaičio paminklo, nebekišti daugiau nagų prie jo. Tegul būna ir medžiai, ir pats paminklas savo vietose. Eikite geriau visi dirbti, nereikės nesąmonėmis užsiiminėti. Gražiausi linkėjimai visiems.

V.Ratniūnas

Šunys svarbesni už žmones

"Karštame telefone" perskaičiau žinutę "Šuniui – paminklas lyg žmogui" ("Klaipėda", 2014 09 09). Pastebiu, kad visai jau nužmogėjome, jei paminklus tiems lojantiems ir visur teršiantiems padarams statome. Dabar pas mus šuo – pirmoje vietoje, jiems prekybos centruose net atskiri skyriai įrengti. O kaimuose tuo pat metu šeimos nevalgiusios. Kur mūsų atjauta ir žmogiškumas. Kažkokie veikėjai važiuoja globoti bedalių vaikų Afrikoje, tačiau kad pas mus daugybė vaikų badauja, nenori matyti. Reikia mylėti pirmiausia ne šunis, o kitus žmones. Nereikės tada ir kvailų paminklų statyti.

Joana