Klaipėdietė žurnalistė Zita Tallat-Kelpšaitė – moteris, kurios neįmanoma nepastebėti. Jos stiliaus ženklas – skrybėlaitė, su kuria ji nesiskiria nuo mokyklos laikų ir turi sukaupusi jų daugiau nei šimtą.

O viskas prasidėjo užsiliepsnojus pirmajai meilei.

Moteris, kurios visi drabužiai – išskirtiniai ir labai originalūs, neslepia: suvokimas, kad jai reikia puoštis, atėjo labai anksti. „Tai supratau būdama šešerių. Tada aš pirmą kartą įsimylėjau vyresnį berniuką, jis pro mūsų sodybą eidavo į mokyklą. O aš visaip stengdavausi pasipuošti ir vaikštinėdavau palei tvorą“, – prisiminusi šypsosi ponia Zita.

Mažai mergytei užteko išmonės. Iš vyresnės giminaitės ji pasiskolindavo labai dailią balto šilko suknelę, į plaukus įsisegdavo raudoną jurginą ir laukdavo savo svajonių berniuko. Ta ankstyva meilė paskatino per visą gyvenimą nenumalšintą norą būti gražiai.

„Visą laiką labai norėjau būti graži. Sovietmečiu tai nebuvo paprasta. Todėl siūdavau, megzdavau sukneles, kostiumėlius. Tuo metu dirbau laivininkystės bendrovėje, ten ateidavo žymios to meto ponios, jūrininkų žmonos, jos atrodė ypač prabangiai“, – pasakojo Z. Tallat-Kelpšaitė.

Jūrininkų žmonos tuo metu priklausė elitui, jos drabužius pirkdavo vadinamojoje boninėje, už jų vyrų uždirbtus bonus. Ten buvo galima įsigyti importinių drabužių.

„Tos moterys atrodė prabangiai ir gražiai, jos buvo vienos brangiausiai besirengiančių damų mieste. Man nepavykdavo joms prilygti, bet stengiausi atrodyti gražiai ir originaliai. Neturėjau daug pinigų, bet išsiskirdavau savo rankdarbiais“, – tvirtino ponia Zita.

Nerti, megzti sijonai ir suknelės – jų ponios Zitos spintoje gausybė. Kartais naują drabužį artėjančiai šventei ar renginiui ji nusimegzdavo per kelias naktis.

„Vieną tokį drabužį mezgiau laukdamasi dukters Mildos. Iki šiol turiu tą nuostabią istorinę suknelę. Ją mezgiau iš linų, kuriuos užaugino mano proprosenolis. Dar būdama maža išprašiau, kad man tuos linus padovanotų. Landžiodavau po tą svirną ir glosčiau tas sruogas, švelnias kaip šilkas“, – seną istoriją prisiminė Z. Tallat-Kelpšaitė.

„Kažkada labai seniai Klaipėdoje buvo surengta vieno prancūzų dizainerio paroda. Nuėjau į tą parodą su ta suknele – ji tokia ilga, plati. Dizaineris buvo nustebęs ir sužavėtas, jis man sako: mainome, už šią suknelę pasirinkite bet kurį mano modelį iš kolekcijos“, – pasakojo ponia Zita.

Galiausiai prancūzui įspūdį paliko ne tik suknelė, bet ir jos atsiradimo istorija.

Atėjusi į renginį Zita priblokšdavo savo originalia ir elegantiška išvaizda. To negalėjo nepastebėti ir klaipėdietė dizainerė Aina Zinčiukaitė. Šiandien Aina – daugybės Z. Tallat-Kelpšaitės drabužių ir skrybėlaičių autorė. Šis bendradarbiavimas užgimė neįprastomis aplinkybėmis.

Kažkada A. Zinčiukaitė į miesto dienraštį „Klaipėda“ rašydavo šmaikščius pastebėjimus apie uostamiesčio moterų stilių.

„Kartą skaitau: “Kai į teatrą ateina Z. Tallat-Kelpšaitė, už jos nugaros trys žmonės garantuotai spektaklio nematys.„ Ir ji dar parašė, jog negalima paneigti, kad tai nėra žavu. Man labai patiko jos pastebėjimas, lyg ir kritika, lyg ir susižavėjimas, aš jai paskambinau ir mes pradėjome bendradarbiauti, kuriant mano garderobą“, – pasakojo ponia Zita.

Ekstravagantiškajai Zitai ši dizainerė kuria ne tik drabužius, bet ir skrybėlaites, kurios pašnekovės gyvenime atsirado sulaukus 18 metų. Nuo pirmosios baltos skrybėlaitės, įsigytos įstojus į Vilniaus universitetą, ponios Zitos kolekcija gerokai išaugo – šiandien joje jau daugiau nei šimtas egzempliorių.