Žuvininkystėje planuoja esminius pokyčius: kokių pakeitimų sulauks žvejai?

Žvejybos stabdymo niuansai

Šiuo metu įvairiose institucijose derinamos naujos Žuvininkystės įstatymo pataisos, kurias pateikė naujasis žemės ūkio ministras, bet rengiasi tvirtinti Vyriausybė.

Baltijos jūroje esant itin sudėtingai padėčiai dėl menkių išteklių, dar labiau aštrėja įtampa tarp žvejybos verslo ir valdžios institucijų. Tam, kad būtų galima suvaldyti padėtį, siūloma didesnius įgaliojimus suteikti Žuvininkystės tarnybai.

Planuojama, kad jai būtų suteikiama teisė tam tikrais atvejais operatyviai stabdyti žvejybą visiems arba netgi atskiriems laivams, kai tai susiję su kvotomis.

Siūloma įvesti ir tokią nuostatą, kad žvejyba būtų stabdoma ir dėl stichinių nelaimių arba žmonių veiklos, pavyzdžiui, vykstant jūroje karo laivų pratyboms. Iškyla ir prieštaravimas. Ar visais atvejais žvejų veiklą turėtų stabdyti Žuvininkystės tarnyba, kuriai užkraunama papildoma administracinė našta.

Iki šiol už sutrikdytą veiklą žvejai reikalaudavo, o dažnai ir gaudavo kompensacijas, ypač jei tai būdavo susiję su grunto pylimu paplūdimiams.Jeigu žvejų veiklą stabdys Žuvininkystės tarnyba, ar žvejams bus mokamos kompensacijos?

Viešins piktnaudžiautojus

Siūloma dar viena nauja nuostata – viešai skelbti informaciją apie žvejų panaudotas kvotas. Didžiąją dalį jų jie gauna nemokamai iš valstybės. Manoma, kad visuomenė turi teisę žinoti, kaip efektyviai yra naudojamas valstybės turtas.

Jau kurį laiką skelbta, kad dalis žvejybos įmonių veiklos nevykdo, tačiau pagal anksčiau susiformavusią žvejybos istoriją kvotas turi ir jas pardavinėjo kitoms įmonėms. Konstatuota, kad nevykdydamos ūkinės veiklos jos pelnėsi valstybės sąskaita.

Čia vėlgi iškilo klausimas, ar viešas informacijos skelbimas apie sugautus žuvų kiekius nesikirs su įmonių komercinėmis paslaptimis? Pradžioje buvo nuostata, kad skelbti tokią informaciją būtų galima tik gavus žvejybos įmonės sutikimą. Bandoma rasti argumentų, kad tokio sutikimo nereikėtų, nes valstybės turto naudojimas negalintis būti komercine paslaptimi.

Itin uždaras verslas

Dabar žvejybos įmonėms galimybės žvejoti yra suteiktos iki 2034 m.

Siūloma naikinti žvejybos galimybes, jei įmonė kelerius metus nežvejoja arba panaudoja mažą kiekį jai skirtų kvotų. Numatoma, kad keičiantis nepanaudota kvotų dalimi su kitomis žvejybos įmonėmis valstybei turėtų būti mokamas keitimosi mokestis.

Dėl to, kad kvotos paskirstytos, o jų atsisakančių beveik nėra, pradėti žvejybą naujam ūkio subjektui beveik nėra galimybių. Siūloma formuoti žvejybos galimybių rezervą.

Tai padaryti nebus lengva, nes ir šiuo metu veikiančiam itin uždaram žvejų verslui kvotų trūksta. Jų deficitą dar padidino nuolatiniai menkių žvejybos draudimai.

Konstatuojama, kad Baltijos jūros žvejai ne visai panaudoja kai kurių žuvų rūšių, pavyzdžiui, lašišų, žvejybos galimybes. Todėl, jei kas nors naujai norėtų pradėti žvejybą, galbūt ir galėtų sulaukti siūlymo gaudyti lašišas.

Jų kvotos yra vienetinės – 2021 m.

iš rezervo skirta 156 vienetai. Pati žvejyba ekonomiškai ne itin palanki, nors nustatyta lašišų pirminė pardavimo kaina yra pati aukščiausia – 27,46 euro už vienetą arba 5 529 eurai už toną.

Palyginimui – menkių gyvo svorio tonos kaina yra 1 330 eurų, strimelių – 250 eurų, šprotų – 230 eurų.

Taip pat svarstoma, ar nereikėtų supaprastinti biurokratinę naštą žvejybos laivams. Dabar jie, kaip ir prekybiniai laivai, privalo turėti apie 30 įvairių liudijimų ir sertifikatų.

Atsisakys kvotų lubų

Iki šiol, skirstant kvotas arba žvejybos galimybes, Lietuvoje galiojo nuostata, kad vienas ūkio subjektas negali turėti daugiau kaip 40 proc. teisių į žvejybos galimybes Baltijos jūroje.

Tokia nuostata atsirado tuomet, kai viena Baltijos jūros žvejų bendrovė valdė 60–70 proc. vienos žuvies kvotų.

Kai Seime buvo imtasi įvesti 40 proc. ribojimą, ta žvejybos įmonė išsiskaidė ir per abi (senąją ir išskaidytą) bendroves vis tiek valdė beveik tas pačias kvotas.

Tuomet sureguliuoti žvejybos koncentracijos vienose rankose tvarką labiausiai norėjęs Seimo narys Eugenijus Gentvilas liko it musę kandęs.

Dabar siekiant naikinti ribojimą aiškinama, kad jis kertasi su Lietuvos civilinio kodekso nuostatomis dėl įmonių reorganizacijos. Šis kodeksas numato, kad vykstant reorganizacijai įmonių dalys ir pareigos yra išskaidomos procentais, todėl papildomi ribojimai esantys nereikalingi.