Virtuvės šefei dukros sutepti sumuštiniai – aukso vertės

Kitokio gyvenimo pradžia

Šiandien savo įsteigto restorano "Biblioteka Lounge" virtuvėje šeimininkaujanti moteris netikėtai išgarsėjo bemaž prie penkerius metus, kai triumfavo kulinariniame televizijos šou "Pragaro virtuvė".

Tuo metu daug kam nuostabą sukėlė tai, jog projekto laurai atiteko savamokslei, kuriai profesines studijas atstojo specializuota literatūra, internetas ir darbo virtuvėje patirtis.

Tačiau "Pragaro virtuvę" laimėjusi Vaida įrodė, jog tai nebuvo atsitiktinė sėkmė ir ant staiga blykstelėjusios šlovės laurų ji neketina užmigti.

– Po šio televizijos realybės šou praėjo nemažai laiko. Kas per tą laiką jūsų gyvenime pasikeitė?

– Iš tiesų "Pragaro virtuvė" man tapo kitokio gyvenimo pradžia. Iškart po realybės šou buvo nemažai judesio, interviu, maždaug dvejus metus turėjau įvairios aktyvios veiklos – seminarai, mokymai, norėjosi siurbti į save žinias, tobulėti.

Be to, buvau sau pažadėjusi, kad iki 30-mečio atsidarysiu restoraną. Data jau buvo ant nosies, tad tos mintys galvoje vis nepaliovė suktis. Ir štai prieš trejus metus gruodžio 22 dieną atsidarė mano įmonė, o vėliau tą patį mėnesį man sukako 29-eri. Buvo labai sunku, tai visai kitoks pasaulis, nei daugelis įsivaizduoja. Tačiau nieko nesigailiu, o šiandien į šią veiklą pasinėrė visa šeima, tad galima sakyti, kad tai jau tapo mūsų šeimos verslu.

– Taigi svajonė išsipildė?

– Svajonę išpildžiau, tačiau svajonė gena svajonę. Šiuo metu dirbame po viešbučio stogu, turime labai įvairių klientų iš skirtingų pasaulio šalių, ir į meniu atitinkamai tenka įtraukti įvairiausių patiekalų – nuo košerinio maisto iki dar kitokio, kokio konkrečiu momentu reikia. Tad dabartinis tikslas – dar viena, tik kiek kitokio koncepto vieta. Gal tai galėtų būti bandelių namai ar kažkas tokio smagaus, mielo.

Iš šešių liko du

– Ar nebuvo baugu bristi į konkurencingą rinką – juk turinčių savitą veidą, gerai vertinamų restoranų, barų Klaipėdoje netrūksta?

– Tai žinoma, kad netrūksta, Dieve, čia tiek fainų vietų! Ir džiaugiuosi, kad šioje srityje dirbantys žmonės turi savo viziją, rūpinasi savo veiklos tęstinumu. Žinoma, daug vietų ne tik atsidaro, bet ir užsidaro. Pamenu, buvome šeši, kurie maždaug tuo pačiu metu pradėjome veiklą, o šiandien iš mūsų liko du. Tad kažkokios vietos atsidarinėja iš naujo, Vilnius bando užkariauti Klaipėdą, Klaipėda išstumia Vilnių, po to ratas vėl apsisuka. Be abejonės, stebime rinką, žiūrime, kas aplinkui dedasi, tačiau turbūt kaip kiekviename versle išlieka stipriausi ir labiausiai užsispyrę. O apie save galiu pasakyti tiek – kaip bebūtų sunku, po tamsaus vakaro vis tiek sulaukiame šviesaus ryto.

– Ar tarp uostamiesčio virtuvės šefų tvyro konkurencinė įtampa?

– Ne, tikrai ne. Bent jau iš savo pusės jokios įtampos nejaučiu. Aš visiems linkiu sėkmės, tegu tik dirba. Kiekvienas – ar bent jau 90 proc. žmonių – pradėdamas kažkokią veiklą tiki, kad jam pasiseks, ir į tai įdeda labai daug pastangų. O kai matai, kad dūžta kito svajonė, tu pats tiesiog nusipurtai iš tos didelės baimės, nes galvoji, ką čia galėtum padaryti dar geriau, kad taip nenutiktų ir tau. O šiaip jau, jei visi atsipalaiduotų, visi paprasčiau, lengviau ir gyventų. Turbūt reikėtų mažiau žiūrėti, ką daro kiti, o verčiau susikoncentruoti į tai, ką darai pats.

Reikia 36 valandų per parą

– Tad kitų savo kolegų restoranuose nesilankote, nesmalsaujate?

– Žinoma, mes visi turime galimybę naudotis feisbuku, kitais informacijos šaltiniais ir matyti, kuo gyvena ir ką siūlo kiti. Tačiau specialiai niekada nieko nesekiau ir apskritai kopijuoti nemėgstu.

– Beje, o su "Pragaro virtuvės" filmavo aikštelėje jus muštravusiu garsiuoju Liutauru Čepracku ar kitais realybės šou dalyviais iki šiol palaikote ryšius?

– Su Liutauru bendrauti nebendraujame, tačiau neabejoju, kad susitikę gatvėje pasilabintume. O su vienais kitais dalyviais dar kažkurį laiką palaikėme ryšius. Tačiau ilgainiui vis tiek nutolsti, kiekvienas gyvename savo gyvenimus, o ir laiko tiesiog nebėra. Po darbo dienos sėdžiu vakare ir verkiu, kodėl paroje ne 36 valandos (juokiasi).

– Ar per tuos metus, kai ėmėtės verslo, pavyko bent kartą ištrūkti atostogų?

– Baikite! Kaip šiandien atsimenu tik vieną atvejį, kai vyras privertė atšvęsti mūsų asmeninę sukaktį. Tai buvo savaitgalis miške Plateliuose, fantastiškame namelyje, kuriame nebuvo interneto, jokio ryšio. Turbūt tai buvo pačios nuostabiausios atostogos pastaruoju metu. Dabar apie atostogas tik galiu pasvajoti. O, sako, verslininkai Lietuvoje labai gerai gyvena.

– Kaip viename savo interviu pabrėžė jūsų kolega L.Čeprackas, kiekvienas sėkmingas virtuvės šefas turi savo braižą, filosofiją, savo kelią ir asmeninį požiūrį į maistą. Koks gi yra jūsų braižas, jūsų filosofija?

– Tie, kurie mane kaip virtuvės šefę pažįsta iš ankstesnių laikų, darboviečių, ir šiandien pas mane apsilankę, manau, tikrai suprastų, kad čia Vaida. O kalbant apie mano požiūrį į maistą, jo gamybą... Man, pavyzdžiui, labai nepatinka prieskonių mišiniai. Ir pas mane tokių virtuvėje išvis nėra. Be to, mano supratimu, sėkmės raktas yra paprastumas.

Kaip bebūtų, kasdienybėje mes kažkaip įmantriai nevalgome, gal tik švenčių metu gali kažkuo ypatingu nustebinti. Paprastumas, bohemiškas maisto, patiekalo sudėliojimas pagal tos dienos nuotaiką – tai turbūt ir yra svarbiausi momentai. Identišką patiekalą galėčiau pagaminti turbūt labai retai. Kitaip tariant, patiekalas gali būti tas pats, bet jis skirsis skoniu. Nes jis neturi recepto. Žinoma, jei tai yra krembriulė desertas, šiuo atveju naujo dviračio neišrasi, nebent tai būtų patiekalo pateikimas. Tačiau jei tai yra kažkoks troškinys, kepsnys, vieną dieną jis gali būti su kriaušėmis, kitą dieną – su aštriaisiais pipirais, o trečią – dar su kaži kuo.

Madų nesivaiko

– Minėjote, jog tarp jūsų svečių – nemažai užsieniečių. Ar, jūsų akimis, jie labai skiriasi nuo vietinių lankytojų?

– Lietuviai yra gerokai reiklesni – tai faktas. Užsieniečiams svarbiausia, kad personalas šypsotųsi ir būtų skanu, o mūsų žmonėms reikia visko daugiau – jiems svarbu, ir ant ko sėdi, ir kokie įrankiai, ir lėkštės. Ir visada tikisi geriausio, ar mokėtų 5 eurus, ar 20. Užsieniečiai, mokėdami 5 eurus, supranta, kad valgo greitąjį maistą ar kažką panašaus. Jie į viską žiūri ne tik paprasčiau, bet ir yra labiau atsipalaidavę, gal net labiau dėkingesni – bent jau nebijo sakyti komplimentų. Mūsiškiai, jei patiko, kukliai padėkos, o didžiausias komplimentas bus tai, jei pas tave sugrįš. Ir labai džiugu, kad šiandien turime tokių svečių, kurie mums ištikimi nuo pat mūsų veiklos pradžios.

– Sakoma, tobulybei ribų nėra. Tačiau gal jums yra tekę ragauti tobulą patiekalą ir gal net ne vieną kartą?

– Oi, man patinka viskas. Koks aš esu paprastas žmogus, visiems to linkėčiau, – juokiasi. – Tačiau konservuotų žirnelių arba pomidorų padažo man apskritai galėtų nebūti – jei šie produktai išnyktų, net nepastebėčiau. Visa kita yra nuostabu, valgoma, metuose kartą kitą nieko baisaus ir greitojo maisto paragauti. Šia prasme neturiu kažkokių stereotipų ar tabu. Netgi dukros sutepti sumuštiniai man yra aukso vertės. "Mama, gal tu nori varškės su uogiene?" – tai dar vienas fantastiškas patiekalas! Bet skaniausia, žinoma, yra pas mamą. Kai nuvažiuojame į svečius, visada būna šventė.

– Iš ko jūs šiandien pati mokotės, semiatės įkvėpimo?

– Kiek įmanoma, domiuosi viskuo, kas naujo vyksta ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Aišku, norisi pakeliauti, patirti, kaip dirba žinoma užsienio restoranai. Ir tikrai tikiu, ta diena ateis. Kita vertus, niekada nesivaikiau kažkokių madų. O tobulėjimui ribų nėra – tai faktas. Bet tas tobulėjimas gali būti ir paprastuose dalykuose. Kaip kažką greičiau pagaminti, kaip išlaikyti mėsos sultingumą ir panašiai. Nes tokie iš pirmo žvilgsnio paprasti momentai daugiausia ir lemia. Žinoma, įdomu užsiimti ir kažkokiais įmantriais, nestandartiniais dalykais, bet aš jų tiesiog neakcentuoju. Svarbiausia, kad pas mane apsilankę žmonės būtų patenkinti, šypsotųsi ir norėtų sugrįžti.