Stereotipai tebevyrauja
– Kokie stereotipai ir išankstinės nuostatos vis dar vyrauja lietuvių požiūryje į tautines mažumas?
– Pirmiausia pamatome žmogaus pavardę, išgirstame akcentą, kalbą ir tik po to pamatome jį kaip asmenybę. Taip gali nutikti dėl stereotipų, istorinių patirčių ar tiesiog istorijos nežinojimo. Pavyzdžiui, romų bendruomenės atžvilgiu vis dar gajūs stereotipai, susiformavę per šimtmečius. Jeigu pamato romų bendruomenės atstovą, žmogui gali kilti nesaugumo jausmas.
Labai svarbu atskirti ir žmogaus tautybę nuo jo pilietinės laikysenos. Žmogus gali būti rusas, lenkas, ukrainietis, armėnas ar azerbaidžanietis ir būti visiškai lojalus Lietuvos Respublikai, aktyvus jos pilietis, dirbti, mokėti mokesčius ir auginti vaikus.
– Kokias pagrindines klaidas darome vertindami tautinių bendruomenių atstovus ir kaip galėtume keisti savo požiūrį, kad geriau juos priimtume?
– Noriu pabrėžti Lietuvos Konstitucijos 29 straipsnį, kuris labai aiškiai sako, kad visi asmenys yra lygūs ir negalima žmogaus teisių varžyti ar teikti privilegijų dėl tautybės ar kalbos. Tad tam, kad stereotipus sulaužytume, visų pirma, reikia susipažinti ir pamatyti žmogų. Dar vienas stereotipas – indų bendruomenės atstovas mums labai dažnai asocijuojasi su maisto į namus pristatymu.
Neseniai buvo toks atvejis. Indų bendruomenės pirmininkas man pasiguodė, kad vienam žurnalistui davė interviu, papasakojo apie savo bendruomenę. Viskas buvo gerai, jis pasidžiaugė, kad žurnalistas pasidomėjo jo bendruomenės ypatumais, tačiau pasirodžius straipsniui paaiškėjo, kad pagrindinei nuotraukai pasirinktas maistą į namus dviračiu pristatančio žmogaus atvaizdas. Mano pašnekovas yra išprusęs žmogus, integravosi į Lietuvos kultūrą, moka lietuvių kalbą, dirba pedagogu, jis tai priėmė skaudžiai, bet visgi iš savo gyvenimo patirties pasvarstė, kad reikia dirbti dar daugiau, jog šis stereotipas indų bendruomenės atžvilgiu nebebūtų kuriamas.
Kelių integruotis – ne vienas
– Ar tautinių bendruomenių pastangų, pavyzdžiui, mokytis lietuvių kalbos ir kitaip integruotis, pakanka? Gal svarbu ir tai, kiek jos yra pasirengusios atsiverti Lietuvos visuomenei, dalytis savo kultūra ir tradicijomis?
– Yra du keliai integruotis. Vienas kelias – atvykstantys kitataučiai kuriasi į uždaro pobūdžio bendruomenes, savo rate kuria gyvenimą, puoselėja kultūrą, tradicijas, ir tiek. Tam, kad tai darytų, užtenka dviejų ar trijų šeimų su vaikais, kokios nors erdvės ir tos kultūros gyvenimas jau bus puoselėjamas.
Kitas kelias atsivėrė prieš 15 metų, kai Klaipėdoje buvo įkurtas Tautinių kultūrų centras. Tai buvo labai svarbus miesto sprendimas, nes centro veikla paskatino tautines bendruomenes įsitraukti į miesto gyvenimą ir pakeitė jų tarpusavio bendravimą su plačiąja visuomene. Ateidami į centrą jie pamatė, kad pasaulis yra ir už jų namų, kad Lietuva yra įdomi, verta pažinti, turinti spalvingą istoriją. Labai svarbu suprasti, kad integracija nėra asimiliacija. Nesiekiama, kad žmogus atsisakytų savo tautinės tapatybės, priešingai, Lietuva sudaro sąlygas ją išsaugoti, tačiau kartu svarbu, kad žmogus jaustųsi Lietuvos visuomenės dalimi. Kai bendruomenės atveria savo duris, vyksta kultūriniai mainai. Todėl labai džiaugiuosi, kad bendruomenės rengia savo šventes ir į jas kviečia klaipėdiečius. Taip tiltai tarp kultūrų ir kuriami.
Labai svarbu suprasti, kad integracija nėra asimiliacija.
– Kaip tautinės bendruomenės jaučiasi Klaipėdoje?
– Sudėtinga būtų pasakyti apskritai apie visus, nes kiekviena bendruomenė turi savo patirtį. Kai kurios yra susikūrusios prieš 35 metus, jos turi skirtingas istorines patirtis. Pavyzdžiui, vokiečių bendruomenė, kuri yra Simono Dacho namų ir kultūros puoselėtoja, tai klaipėdiečiai, kurie čia turi istorinių šaknų.
Kita vokiečių bendruomenė – daugiau atvykusiųjų, jie vokiečių kultūrą pristato kitaip. Bet jeigu kalbėtume, kaip jie jaučiasi, tai visi – skirtingai. Labai džiaugiuosi, kad jie nori eiti integracijos link, tikrai nenori užsidaryti. Prie to prisideda ir reikšmingas ugdymo įstaigų vaidmuo. Kitataučiai vaikai, atėję į valstybines mokyklas, kalba lietuviškai, nes nėra išlygų kalbėti kitaip. Tai svarbus dalykas, nes, atvykus šeimai su vaikais, tai tampa vienu integracijos į visuomenę kelių.
Dialogas, o ne monologas
– Kaip Klaipėdoje rusų ir baltarusių tautybės žmonėms pavyksta sugyventi su kitais miesto gyventojais dabartinės geopolitinės įtampos kontekste? Kaip išvengti nepagrįstų stereotipų, išsaugoti pagarbą vieni kitiems, kad, net ir kilus kokiems nors išoriniams konfliktams, tarp mūsų žmonių išliktų vienybė?
– Šis klausimas išties labai jautrus. Bet čia labai svarbu nepadaryti vienos didelės klaidos – nesumaišyti tautybės, pilietybės ir politinių pažiūrų, nes kartais šie dalykai yra labai sutapatinami. Rusų tautybės Lietuvos pilietis ir Rusijos Federacijos pilietis nėra tas pats. Lygiai taip pat ir su baltarusių atstovais. Valstybė privalo užtikrinti nacionalinį saugumą ir taikyti migracijos bei kitus ribojimus tais atvejais, kai tam yra teisinis pagrindas. Klaipėdai tai ypač svarbu, nes mūsų miestas istoriškai yra daugiakultūris, todėl mūsų užduotis nėra atskirti žmones, bet, priešingai, sudaryti jiems sąlygas dalyvauti bendroje veikloje, įsilieti į Klaipėdos gyvenimą.
Neretai sulaukiu klausimo, kodėl rusų bendruomenė yra Klaipėdoje? Atsakau, kad tai ne Rusijos Federacijos bendruomenė, o Lietuvos piliečiai, kurie yra rusų tautybės žmonės, ir ta bendruomenė atsirado ne vakar ir ne šiandien, bet prieš daugybę metų.
Taip pat ir baltarusiai. Šiuo metu centre yra dvi baltarusių bendruomenės. Matau, kaip jos tarpusavyje bando koreliuotis, padeda vieni kitiems žengti bendrą kelią į integraciją. Bet turime kalbėti ir apie tai, kad yra senoji bendruomenė, tai Lietuvos piliečiai, o naujoji – turinti leidimą gyventi Lietuvoje, jie dar netapo Lietuvos piliečiais, bet eina ta linkme. Tai yra gerai, nes jie nori tapti Lietuvos piliečiais, jie mokosi lietuvių kalbos, gyvena kultūrinį gyvenimą, dalyvauja įvairiuose renginiuose, tai – žingsnis, kad jie nori tapti mūsų visuomenės dalimi.
Mačiau tą patį ir ukrainiečių bendruomenėje, kai naujai atvykę įsiliejo į bendruomenę, kurioje yra Lietuvos pilietybę turintys ukrainiečiai. Mane džiugina, kad tarp tų dviejų skirtingų žmonių grupių yra dialogas, o ne monologas.
Pirmiausia – santykių kūrimas
– Ką svarbu daryti, kad lietuvius ir kitataučius Klaipėdoje vienytų atsakomybė už taiką ir darną?
– Turi būti susitarimas, kad Klaipėdoje pirmiausia turime jaustis kaip kaimynai, kolegos, draugai ir vieno miesto gyventojai. Jeigu norime, kad mūsų mieste būtų santaika, turime pradėti nuo santykių čia, o ne perkelti kitų valstybių konfliktus į Lietuvos gatves, bendruomenių renginius. Aš visą laiką kartoju tą patį per susirinkimus, kuriuose dalyvauja rusų, ukrainiečių, armėnų, azerbaidžaniečių ir kitų bendruomenių atstovai, kad mes norime kurti darnią visuomenę. Konfliktus, atmintinas datas turi kiekviena bendruomenė, ir mes neturime jų neigti, bet turime stengtis darniai sugyventi. Tai matau kaip vieną Tautinių kultūrų centro misijų.
– Ar kyla iššūkių, kai tarptautiniai konfliktai atsiliepia Klaipėdos tautinių bendruomenių gyvenimui, ir kaip tokiose situacijose išsaugoti tarpusavio pagarbą bei vienybę?
– Tikrai nėra paprasta. Negalime apsimesti, kad konfliktų nėra, bet labai svarbu suprasti, kad žmogus, gyvenantis Klaipėdoje, nėra atsakingas už visus savo valstybės ar tautos istorinius sprendimus.
Tautinių kultūrų centre stengiamės kurti tokią erdvę, kurioje bendruomenės gali būti kartu net tada, kai jų istorinės atmintys skiriasi. Vienas pavyzdžių, kai į renginius kviečiame visų sekmadieninių mokyklų auklėtinius, tarp jų yra azerbaidžaniečių, armėnų, ukrainiečių, baltarusių, žydų, totorių vaikai. Suprantame, kad santykiai niekada labai šilti nebus tarp azerbaidžaniečių ir armėnų. Bet pakviesdami visus į vieną erdvę, pasodindami visus prie vieno bendro stalo, ugdome supratimą, kad mes visi esame vieno miesto gyventojai.
Karas sukrėtė ir nutildė
– Kaip karas Ukrainoje pakeitė Klaipėdos tautinių bendruomenių gyvenimą?
– Kai prasidėjo Rusijos Federacijos kariniai veiksmai Ukrainoje, visos mūsų bendruomenės nutilo. Baigėsi COVID-19, žmonės po truputį pradėjo judėti ir staiga įvyko baisi agresija vienos tautos prieš kitą. Buvo labai sudėtingas periodas. Dėjome daug pastangų, kad sugrąžintume pusiausvyrą tarp bendruomenių. Kad vienų neatstumtume, o kitiems sudarytume ypatingas sąlygas. Vienas pirmųjų susitikimų buvo kovo mėnesį. Rusų bendruomenės atstovai irgi palaikė ukrainiečius. Karas visus sukrėtė ir iki šiol mūsų žmonės nėra atsigavę, bet kartu tai įprasmino, kad toliau judėtume į priekį. Atsižvelgdami į šią situaciją padėjome vieniems neišeiti, o kitiems nepalūžti. Nesakysiu, kad viskas buvo gerai, rožine spalva, nes kiekvienas bendruomenės narys išgyvena savo istoriją.
Konfliktai – ir dėl antraščių
– Dėl psichiatro Lino Slušnio situacijos, kai jis buvo apkaltintas atsisakęs rusakalbiui paaugliui suteikti pagalbą, nors pats teigė ją vis dėlto suteikęs, kilo daug prieštaringų reakcijų. Kaip vertinate tokių situacijų nušvietimą žiniasklaidoje ir ką daryti, kad jos netaptų supriešinimo tarp tautų priežastimi?
– Labai svarbu nepriimti galutinio sprendimo, remiantis vien socialinių tinklų įrašais arba antraštėmis, nes kartais kablelio padėjimas viename sakinyje gali būti skirtingai traktuojamas. Viešoje erdvėje buvo pateiktos skirtingos įvykio versijos. L. Slušnys teigė, kad pagalba vaikui buvo suteikta, o vaiko teisių atstovai pateikė kitokią situaciją ir kitaip traktavo, todėl faktus turi nustatyti kompetentingos institucijos.
Tačiau ši istorija iškelia daug platesnį klausimą – kas atsitinka, kai sudėtinga situacija greitai paverčiama kova tarp lietuvių ir rusakalbių? Manau, tai labai pavojinga. Žiniasklaidos atstovams reikėtų labai apgalvotai pateikti informaciją, nes kartais netinkamai pasakytas žodis ar išsireiškimas sukelia didžiulį konfliktą. Tikrai nenoriu galvoti, kad L. Slušnys nesuteikė pagalbos ir išgirdęs tik kalbą nepadėjo. Čia labai svarbūs ir Lietuvos įstatymai, nes kiekvienas pacientas turi teisę gauti medicininę pagalbą. Todėl prieš skelbiant informaciją būtina įvertinti visas aplinkybes ir išsiaiškinti faktus, įskaitant tai, ar pacientui buvo sudaryta galimybė gauti vertimo paslaugas.
Miesto pozicija – aiški
– Ar, nepaisant geopolitinės įtampos ir iššūkių, yra vilties, kad skirtingų tautybių žmonės gali itin darniai sugyventi Klaipėdoje, ir kas padeda šią viltį paversti realybe?
– Viltis sugyventi yra. Kalbant apie Klaipėdą ir grįžtant prie politinio sprendimo įkurti Tautinių kultūrų centrą, labai noriu pasidžiaugti šiuo sprendimu, nes mes tapome įrankiu, kuris pagelbėjo mūsų tautinėms bendruomenėms integruotis. Nesakau, kad jeigu mūsų nebūtų, tai nevyktų. Tai vyktų, bet procesai būtų žymiai lėtesni. Mes, kaip įstaiga, turime nemažai įrankių.
Visų pirma, mes žinome, kokia miesto pozicija ir ją tautinių mažumų atžvilgiu transliuojame tautinių bendruomenių atstovams ir kitiems žmonėms. Taip pat turime Tautinių mažumų departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Tautinių mažumų įstatymą. Kai matome beprasidedančią nesantaiką tarp bendruomenių, mes juos pasikviečiame, kalbame ir darome įtaką žmonių sprendimams. Mes matome, kokia geopolitinė situacija valstybėje ir Europoje. Kažkas sako, kad turime mažas patalpas, bet ne jose esmė. Mūsų bendruomenės iš patalpų išeina į erdves. Sąjūdžio parke vyko šventė Sabantujus. Į ją atėjo žmonės, kurie visiškai nepažįsta totorių ir jų kultūros, jiems buvo nauja, įdomu. Tautinių kultūrų diena organizuojama irgi ne uždaroje erdvėje, o Teatro aikštėje. Norime, kad erdvės būtų kuo viešesnės, atviresnės, o tautinių mažumų kultūra – kuo labiau pasiekiama. Prie to prisideda ir lietuvių kalbos kursai, kurie kuria pirmuosius žingsnius integracijos link.
Konferencija „Atsparūs. Miestas ir uostas“
Aktyviai įsitraukti į diskusijas ir pasidalinti savo idėjomis, patirtimis bei kartu ieškoti atsakymų kviečiami Klaipėdos regiono verslų atstovai, šeimos, bendruomenės, visuomeninės organizacijos ir visi iniciatyvūs piliečiai. Tik mezgant prasmingą dialogą ir kalbant apie iššūkius ir jų padarinius, pavyks rasti sprendimus, prisidėsiančius prie mūsų šalies stiprinimo. Konferencija „Atsparūs. Miestas ir uostas“ vyks spalio 23 d. 9.30 val.–16.30 val. Pilies muziejaus konferencijų salėje (Priešpilio g. 2, Klaipėda).
Pagrindiniai rėmėjai: „Klaipėdos energija“, „Mano Būstas“, „Mano bank“.
Rėmėjai: „KN Energies“, Klaipėdos rajono savivaldybė, „Kamineros grupė“, „Vlantana“, „Bega“, „Tilta“, „Stemma Group“, poilsio ir sveikatingumo kompleksas „Atostogų parkas“.
Partneriai: Klaipėdos miesto savivaldybė, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, „Social Limo“.
Iniciatyvos partneriai: Klaipėdos universitetas, Klaipėdos pramonininkų asociacija.
