Dienos komentaras

Varom į šūlę!

Dėl blogų lietuvių kalbos egzamino rezultatų kilusį triukšmą būtų galima pavadinti išpūstu burbulu - nieko naujo jis neatskleidė. Tačiau lengvą šoką sukėlęs įvykis mūsų liaudžiai vis dėto turėtų būti naudingas. Galbūt šalyje atsiras nors vienu žmogumi daugiau, kuris teisingai ims rašyti žodį „Ačiū“.

Šeštadaliui abiturientų nepatenkinamus pažymius suraitę lituanistai nuskubėjo lengviausiu keliu - dėl to apkaltino pačius moksleivius. Ir tame yra dalis tiesos. Tačiau mokiniai turi savų argumentų. Galų gale jie gyvena ne izoliuotame bunkeryje, o daug žinių gauna iš aplinkinių.

Šiandien šokiruoti galėtų bet kokioje firmoje surengti lietuvių kalbos testai. Gerai būtų, jei patenkinamą pažymį gautų bent pusė egzaminuojamųjų. Gal tik šiek tiek geresni rezultatai turėtų būti pareigūnų valdose. Lietuvių kalbos puoselėtojams menka paguoda galėtų tapti nebent vyriausybinės ir savivaldos institucijos, iš kurių atkeliaujantys raštai neretai būna be klaidų.

Tose institucijose dirbantys žmonės prieš kelis dešimtmečius patys buvo moksleiviai. Dar gyvi jų mokytojai galėtų patvirtinti, jog ir tais laikais be klaidų rašyti mokėjo ne tiek ir daug moksleivių. Dalis jų iš vidurinių patraukdavo į proftechnines mokyklas, kur taip pat neišmokdavo kalbos vingrybių. Taigi šiandieniniai abiturientai neatskrido iš Mėnulio. Jie užaugo šeimose, kuriose lietuvių kalbai buvo skiriamas per mažas dėmesys.

Sunkius laikus išgyvena ne tik lietuvių kalba. Europoje, pavyzdžiui, daug blogiau yra vokiečiams, kurie neretai net nepastebi kalbą anglų kalbos žodžiais. Surengti plačią akciją gimtajai kalbai gryninti vokiečiams vis dar trukdo ir praėjusio amžiaus atgarsiai. Kiekvieną tautiškumo svarbos pabrėžimą, švarios kalbos siekį kitos tautos gali sutikti kaip fašizmo atgimimą. Todėl apie kalbos patiriamą žalą vokiečiai kalba labai vangiai, lyg apie runkelių ravėjimą.

Laimė, tamsuoliai apie savo tautos bėdas gali kalbėti drąsiai ir atvirai. Neraštingų buvo visais laikais. Kad ir kaip būtų keista, tačiau didžiulė paspirtis lietuvių kalbai buvo jos uždraudimas. Iškilus pavojui, kad kalba gali išnykti, ėmė rastis lietuviškų knygų, mokytis rašto panoro daugybė.

Galbūt mūsų visuomenei iš tiesų reikia grėsmės, kad suėmusi save į kumštį ji galėtų pasakyti: „Karoče, rišam enterteinmentą. Davaj į šūlę labasų bazaro lyrnintis!“