Švyturys su „žalia kepure“ netoli Klaipėdos

Pirmoji pažintis

Mano pirmoji pažintis su Varnemiundės švyturiu prasidėjo jūroje. Prieš daugelį metų su dabar jau pamiršta jachta „Atlantas“ iš Gdynės plaukėme į Rostoką. Atstumas daugiau kaip 300 jūrmylių, įskaitant laviruotes, nes vėjas pūtė vos ne tiesiai į dantis. Per dieną tiek nenuburiuosi. Užėjus nakčiai orientavomės pagal Lenkijos pajūryje žybsinčius švyturius. Juk apie GPS (globali padėties nustatymo sistema) tada nebuvo net kalbos. Pagrindiniai mūsų navigaciniai instrumentai tuomet buvo kompasas, vizualinis pelengatorius ir lagas laivo greičiui matuoti.

Buvo rugpjūčio pabaiga, kai naktys ilgėja ir tamsėja. Atsisveikinę su Svinouiscio švyturiu, nubrėžėme kursą Vokietijos link. Jau buvo gerokai po vidurnakčio, kai priekyje kiek į šoną sumirksėjo jau kitas švyturys. Pasitikrinę jo šviesų charakteristiką, nustatėme, kad mus pasveikino Varnemiundės švyturys, kuris dieną ir naktį rodo saugų kelią į Rostoką.

Saulė jau buvo patekėjusi, kai prisišvartavome Varnemiundės Alte Strom (Senas kanalas) krantinėje. VDR pasieniečiai savo budriu įtarimu nenusileido sovietiniams kolegoms. Prieš mus ką tik buvo atplaukusi lenkų jachta su harceriais (lenk.harcerz – skautas). Jaunimas, linkęs pakvailioti, prie stiebo skersinio buvo iškėlęs „Linksmąjį Rodžerį“ – tradicinę piratų vėliavą. Pasieniečiai dėl to įsiuto, liepė nedelsiant dingti ten, iš kur atplaukė. Vėliava, aišku, buvo tučtuojau nuleista, o harcerių vadas, jachtos kapitonas, rodydamas kažkokius popierius, vos ne ant kelių puolęs maldavo nevaryti atgal į jūrą.

Laukdami savo eilės, stoviniavo ant „Atlanto“ jachtos denio ir dairėmės į nepažįstamą miestą. Iš karto atkreipėme dėmesį į beveik šalia uosto dangų remiantį aukštą apvalų bokštą. Tai – Varnemiundės švyturys, architektūrine forma labai primenantis islamo minaretą. Skirtumas tik tas, kad bokšto viršūnę puošė ne Pusmėnulis, o žalias vario kupolas.

Švyturio gerbėjų draugija

Tai vienas žinomiausių architektūrinių paminklų Baltijos jūros pakrantėje. VDR laikais patekti į švyturio bokštą nebuvo jokios galimybės. Oficialiai buvo skelbiama, kad vyksta jo renovacija, bet, matyt, lėmė ir kitos priežastys. Rytų Vokietijoje, kaip ir Sovietų Sąjungoje, visi pajūrio švyturiai buvo prižiūrimi karinių žinybų.

Sugriuvus Berlyno sienai, padėtis pradėjo keistis. Susikūrė labai aktyvi Varnemiundės švyturio draugija (Warnemünder Leuchtturmverein). Ji dabar rūpinasi visais su švyturio bokštu susijusiais klausimais ir užtikrina jo išsaugojimą. Ne pelno siekianti organizacija rinko lėšas ir inicijavo plataus masto atnaujinimo darbus. Nuo 1994 m. gegužės 1 d. Varnemiundės švyturio bokštas atviras lankytojams. Įveikę spiralinių laiptų 135 pakopas lankytojai vėl gali mėgautis įspūdinga Baltijos jūros, Varnemiundės ir Rostoko panorama.

Švyturio bokštas nėra vien tik magnetas, pritraukiantis lankytojus, jis vis dar rodo laivams saugų kelią į Rostoko uostą. Jo siunčiami šviesos signalai jūroje matomi už 20 jūrmylių (37 km). Varnemiundės švyturio bokštas šiandien labai svarbus ir turizmui. Pasak draugijos pirmininko Klauso Möllerio, praėjusiais metais švyturys sulaukė daugiau kaip 70 tūkst. lankytojų. Įėjimo mokestis padeda padengti visas išlaidas, susijusias su bokšto priežiūra, kuri per metus atsieina apie 6 tūkst. eurų, o taip pat ekspozicijų ir įvairių renginių, skirtų Varnemiundės švyturio istorijai, organizavimu.

Statybos istorija

Varnemiundės švyturio draugijos gidai, dirbantys savanoriškais pagrindais, pasakoja, kad jo istorija prasideda nuo 13-ojo amžiaus. Pirmą kartą jis minimas 1283 m. ryšium su Rostoko uosto plėtra. Tai buvęs paprastas medinis rėmas, ant kurio kabojo „Feuerkorb“ – ugnies krepšelis. „Krepšelis“ seniai dingo, bet yra išlikęs jo brėžinys.

Vėlesnėse kronikose minima, kad, kilus konfliktui tarp Rostoko miesto ir vietinio hercogo, pastarasis 1487 m. įsakė Varnemiundės žvejų kaimelio pakrantėje stovintį švyturį sunaikinti. Tik po dešimties metų dabartinio Varnemiundės švyturio vietoje buvo pastatytas naujas bokštas, kurio viršūnėje glazūruotame metaliniame narve degė 12 žvakių. Šio švyturio šviesa buvo matoma tik 2,8 jūrmylės (maždaug 5 km) atstumu nuo kranto plaukiančiame laive. Po to daugiau kaip 250 metų nevyko jokių efektyvesnių permainų.

1836 m. pagaliau buvo pastatytas naujas beveik 12 metrų aukščio švyturio bokštas iš plytų ir geležies. Jame degė žibalinė lempa. Šis švyturys ištarnavo daugiau nei 60 metų, kol, smarkiai išaugus jūrų transportui, Rostoko miesto taryba nutarė statyti naują, modernesnį švyturį.

Įgyvendinti šį planą buvo pavesta Rostoko uosto statybų direktoriui Karlui Friedrichui Kerneriui (1847-1920). Statyba vyko sparčiu tempu: 1897 m. pradžioje buvo pasirašyta sutartis su statybos įmonėmis, o jau kitų metų spalio 19 d. į jūrą išplaukė garlaivis „König Christian“. Jis nustatė, kad iš 36,90 metrų aukščio bokšto sklindanti šviesa matoma už 16 jūrmylių (30 km).

Vakar ir šiandien

Švyturio bokštas buvo pastatytas iš baltų glazūruotų plytų. Jį juosė dvi atviros galerijos. Po bokštu buvo įrengti du rūsiai. Juose stovėjo bakai talpinantys 800 litrų žibalo. Bokšto viršūnėje deganti lempa per valandą sunaudodavo apie pusantro litro žibalo. Kiekvieną dieną prižiūrėtojai turėdavo perpumpuoti žibalą iš rūsio į bokšto kupole esančias talpyklas.

Pastačius Varnemindės švyturio bokštą, kaip liudija dabar čia eksponuojami dokumentai, buvo paskelbtas konkursas švyturio prižiūrėtojo vietai užminti. Iš 39 pretendentų buvo atrinkti du. Laimingaisiais tapo Joachimas Suhrbieris ir Richardas Thielas. Joachimas buvo profesionalus jūrininkas, plaukiojęs beveik visomis jūromis. Richardas taip pat buvo jūreivis. Jų pareiga buvo nustatytu laiku pakelti svarmenis, kurie, leisdamiesi žemyn, savo svoriu suko specialius rotorius, reguliuojančius šviesos blyksnius. Dažnai tekdavo valyti optines švyturio linzes. Budėdavo jie dieną ir naktį kas 12 valandų. Abu vyrai švyturio prižiūrėtojais išdirbo 27 metu ir tarnybą baigė 1925 metų balandžio 1 d.

Apžiūrinėjant Varnemiundės švyturio bokštą, verta užsukti ir į jo papėdėje prigludusią trijų aukštų rotundą tituluojama kaip „Teepott“ („Arbatos puodelis“). Kadaise buvusiame garsiausiame vietos restorane, kuriame apsilankydavome ir mes, iš Klaipėdos atplaukę buriuotojai, dabar įkurdinta ekspozicija galinti sudominti kiekvieną jūrų kelionių entuziastą. Ji skirta žymiam vokiečių keliautojui Reinholdui Kastenui (1920-2011). Jis 24 kartus praplaukė Bermudų trikampį, 20 kartų plaukė pro Horno kyšulį, 18 kartų kirto Magelano sąsiaurį, išgyveno keturias laivų avarijas. Čia eksponuojama jo iš viso pasaulio surinkti 8 tūkst. egzotinių eksponatų.

Ir dar viena naudinga informacija. Nuo 1999-ųjų kiekvieną Naujametinę naktį Varnemiundės švyturys pasitinka su fejerverkais, lazeriais, žibintais ir muzika. Šis renginys sutraukia tūkstančius lankytojų.