Solisto tikrovė – tarp Klaipėdos ir Vienos

Mokslus baigė Austrijoje

– Papasakokite apie savo kūrybinio kelio pradžią.

– Mano tėvai – teatro žmonės: tėtis – dainininkas, mama – baleto šokėja. Gimiau Peterburge, mano mama – rusė, tėtis – estas, todėl Estija taip pat mano šalis. Peterburgas ir Talinas netoli vienas kito esantys miestai, bet tik geografinis atstumas tarp jų nedidelis, visais kitais kriterijais jie labai tolimi. Taline lankydavau senelius, ten buvau konfirmuotas, mat esu liuteronų tikėjimo. Pradžioje mokiausi teatro institute ir turėjau tapti muzikinio teatro artistu, sovietinėje kariuomenėje tarnavau dainų ir šokių ansamblyje, kuris man taip pat tapo gera mokykla. Beje, būtent kariuomenėje sutikau dabar jau žymius Lietuvos muzikus choro dirigentą bei pedagogą Artūrą Dambrauską ir dirigentą Robertą Šerveniką. Tiesa, jie buvo bebaigiantys tarnybą, o aš tik tik pradėjau. Po daugelio metų su abiem jais susitikau Klaipėdoje, su Artūro dukra dainuojame vienoje scenoje, Robertas dirigavo čia „Carmina burana“.

– Toliau jūsų biografijoje – Vakarų Europos mokyklos bei teatrai.

– Po pirmojo semestro Leningrado konservatorijoje išvažiavau į Vieną, ten tęsiau mokslus konservatorijoje, baigiau Vienos muzikos ir teatro akademiją. Didžiąją savo gyvenimo dalį gyvenau ir dirbau Vienoje, teko dirbti Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje.

– Kur yra jūsų namai?

– Esu Estijos ir Austrijos pilietis. Jaučiuosi esąs Europos pilietis, nes Austrija yra mano namai, didesnę laiko dalį pastaruoju metu leisdavau Italijoje, ši šalis man labai artima.

Klaipėdos publika – puiki

– Kaip jaučiatės čia gyvendamas ir dirbdamas?

– Viena yra gyvenimas Klaipėdoje, bet naujasis Klaipėdos muzikinis teatras – visai kas kita. Nuostabus teatras su tobula akustika, bet svarbiausia – man labai patinka jo repertuaras. Čia atlieku Vandenio vaidmenį A. Dvořáko operoje „Undinė“, vaidinu Karabasą Barabasą J. Gaižausko operoje vaikams „Buratinas“, Dulkamarą G. Donizetti operoje „Meilės eliksyras“, Žemės dvynį II Ph. Glasso operoje „Kelionė“, turėjau vaidmenį operoje „Klaipėda“. Apie tokius vaidmenis kiti dainininkai visą gyvenimą tik svajoja. Šie dveji mano darbo Klaipėdoje metai leido smarkiai patobulėti, lyginu save patį prieš atvykimą čia bei dabartinį ir galiu pasakyti, kad atvykdamas siekiau tapti būtent tokiu. Jeigu taip viskas bus toliau, būsiu labai laimingas. Netrukus porai mėnesių išvyksiu į Austriją, turėsiu ten darbo. Mano sutartis numato galimybę trumpam išvykti.

– Kaip vertinate mūsų muzikinį teatrą?

– Naujasis teatro pastatas vers jame dirbančiuosius augti. Vertinant pagal daugelį kriterijų, jie jau dirba gerai. Kad prilygtų prabangioms teatro salėms, teatro kūrėjai dar turi galimybę ūgtelėti. Aš esu tikras, jei repertuare bus daugiau klasikų – W. A. Mozarto, G. Verdi’o, G. Donizetti – kūrinių, atlikėjai labiau tobulės arba čia dirbs kviestiniai atlikėjai. Mano supratimu, tokiam teatrui tai būtinas klasikinis repertuaras, jis augina ir publiką. Nevertėtų jai pataikauti. Jeigu bus apsiribota operetėmis, miuziklais ir lietuviškomis operomis, teatras vystysis kita kryptimi. Lietuviškos operos nuostabios, bet psichologiškai jos labai sunkios.

– Ką pasakytumėte apie Klaipėdos žiūrovus?

– Jie labai nuoširdūs, itin disciplinuoti. Čia jaučiama senoji teatro lankymo tradicija, žmonės žino, kur eina. Europoje dažnai žiūrovai į operą ateina tarsi pažiūrėti kažkokio kuriozo. Atlikėjai jaučia, kada salėje sėdi išmanantys žiūrovai, o kada – atsitiktiniai. Klaipėdiečiai – pakankamai intelektualūs.

Čia jaučiama senoji teatro lankymo tradicija, žmonės žino, kur eina.

– Kokios nuotaikos vyrauja teatre?

– Čia santykiai santūrūs, net sakyčiau, konservatyvūs. Jaučiasi, kad čia darbuotojai laikosi tam tikro atstumo. Mane stebina ir net išgyvenau tam tikrą kultūrinį šoką, kad po dvejų darbo metų bendro darbo kolegos į mane kreipiasi daugiskaita. Austrijoje ar Vokietijoje tai būtų neįsivaizduojama.

Čia susirado draugų

– Ar turėjote progą pajausti lietuvių tautinį būdą?

– Lietuviai yra temperamentingi ir nuoširdūs, bet kad tai pamatytum, reikia laiko. Šventės, užstalės metu lietuviai atsiveria greičiau. Mane vis dar stebina, kad čia žmonės darbe yra kitokie nei asmeniniame gyvenime. Pradžioje tai truputį trikdė, bet dabar jau pripratau. Aš esu pripratęs prie laisvesnio, emocingesnio bendravimo.

– Ar pastebite Klaipėdoje kokių nors sovietinio mentaliteto liekanų?

– Pastebiu. Pirmiausiai, tai yra žmonių bendravimo maniera, ypač darbe, kai tenka išgirsti paliepiamąjį toną, jis rodo, kad pašnekovas reikalauja laikytis subordinacijos. Europoje tokių dalykų nebūna.

– Ilgą laiką gyvenote kultūros sostinėse. Ar gyvenimas Klaipėdoje – labai nuobodus?

– Jokiu būdu. Pirmiausiai, esu labai užimtas teatre. Bet randu laiko savo mėgstamai sporto šakai – braziliškam džiudžicu. Apsidžiaugiau Klaipėdoje radęs pasaulinio lygio sporto klubą, ten susiradau tikrų, nuoširdžių draugų. Kitu metu mokausi lietuvių kalbos, nes dainuoju lietuviškai. Tai pildo mano kalbų bagažą, moku vokiečių, italų ir anglų kalbas, truputį kalbu norvegiškai, be abejo, moku ir gimtąją estų bei rusų kalbas.

– Ar Klaipėdoje susiradote tikrų draugų?

– Žinoma. Tai yra mano treneriai. Teatre artimai draugauju su vienu dainininku iš Ukrainos, maloniai bendrauju su mūsų koncertmeisteriu ir dirigentu italu. Čia susiradau ir draugę, ji, beje, – lietuvė, muzikantė ir tai mus vienija.

Personažas: Vandenio vaidmenį operoje „Undinė“ atliekantis E. Sooster iškart po spektaklio bendravo su savo braziliško džiudžicu treneriu Mariumi Rudnicku. Asmeninio archyvo nuotr.

Į Rusiją niekada negrįš

– Ar bendraudamas su savo bičiuliu ukrainiečiu kalbate apie politiką?

– Nuo šios temos nebėgu. Mano pozicija visiškai aiški ir nedviprasmiška – „Šlovė Ukrainai! Šlovė didvyriams!“. Aš niekada negrįšiu į Rusiją, nes tai šalis – žudikė. Dėl to man nekyla jokių klausimų. Palaikau ukrainiečius nuo pirmosios šio karo dienos. Todėl, be abejo, su draugu apie tai kalbame. Teatre dirba daugiau ukrainiečių, kiekvienas jų dėl karo turi savo širdgėlą, ši tema nėra tabu.

– Pastaruoju metu pasaulis labai smarkiai keičiasi. Ar dėl to nėra baisu gyventi Lietuvoje?

– Nelabai. Labiau bijo mano mama, gyvenanti Austrijoje. Jai vis atrodo, kad baisūs dalykai gali bet kurią dieną prasidėti ir čia. Jei prasidės, tai prasidės, toks likimas. Tada veiksime pagal aplinkybes. Aš manau, kad Lietuvoje karo nebus. Nors draugę vis raginu susikrauti lagaminėlį staigiam išvykimui. Kaip jaučiasi vietos žmonės, pajutau, kai kartą mūsų koncertmeisterė pasakė paprastą frazę: „Koks gražus šiandien rytas, toks vaiskus dangus, kaip gerai, kad dar nėra karo.“ Labai gaila, kad tai vyksta. Juk jie ten elgiasi, kaip į kampą įvarytos žiurkės, neprognozuojamai, todėl negali žinoti.

– Ar Klaipėdoje bendraudamas su žmonėmis rusiškai esate patyręs neigiamo požiūrio?

– Paprastai nesutinku nepasitenkinimo dėl rusų kalbos, tiesa, poliklinikoje truputį jaučiau susierzinimą. Aš nesiūlau bendrauti su manimi rusiškai. Iškart klausiu, kokia kalba pašnekovui kalbėti patogiau: anglų, vokiečių, italų, rusų ar dar kaip kitaip. Dažniausiai žmonės renkasi bendrauti rusiškai.

Pokyčiai ir anų laikų likučiai

– Ar Klaipėdoje yra jums patinkančių vietų?

– Mėgstu Smiltynę. Man labai patinka Melnragė, gal net labiau nei Smiltynė, jaučiu kitokią nuotaiką, mėgstu lankytis pirtyje prie jūros. Vieną dieną važiuodamas pagavau save galvojant, kad čia visai kaip netoli Vienos, kur gyvenau, tik ten nėra jūros. Geras jausmas.

– Ar turite pastebėjimų, ką Klaipėdoje reikėtų keisti?

– Mėgstu važinėti dviračiu. Pastebėjau, kad čia automobilių vairuotojai dar nemoka tinkamai reaguoti į dviratininkus, jie neturi įpročio apsižvalgyti ir nė nebando įsitikinti, ar sukdami nesusidurs su tiesiai važiuojančiu dviratininku. Tikiuosi, su laiku ši problema išsispręs. Pėstieji taip pat dar neįprato nevaikščioti dviračių takais. Visa tai labai suprantama, aš pats Austrijoje prie to ilgokai pratinausi. Ir dar norėčiau, kad žmonės nustotų šiurkščiai bendrauti su nepažįstamaisiais. Tai primena sovietmetį, bet tai – tik anų laikų likučiai.

– Ar su tokiu nemaloniu bendravimu dažnai susiduriate?

– Būna. Bet kartais atsitinka ir visai priešingi dalykai, kai pagalvoji: „Dieve mano, kaip gera!“. Turėjau reikalų „Sodroje“. Buvo likusi valanda iki darbo dienos pabaigos. Darbuotoja padėjo man internetu pildyti anketą, ji net ėmėsi tai daryti pati. Mums kažkas nesisekė. Įsivaizduojate, baigėsi darbuotojos darbo laikas, bet ji toliau bandė ir bandė. Aplinkui susirinko būrelis jos kolegų. Įstaiga jau buvo užrakinta, valytojos ėmėsi darbo, bet visi šie žmonės stengėsi padaryti darbą, kol viskas pasisekė. Tai buvo nuostabi patirtis.

– Ar yra dalykų, kurie jus čia maloniai stebina?

– Man labai patinka Klaipėdos regiono ypatumas. Matau, kad jis labai skiriasi nuo kitos Lietuvos dalies. Tai yra nuostabu ir tikiu, kad tapdamas vis labiau europietiškas šis kraštas gali išlaikyti savo ypatumus ir būti be galo įdomus. Kartu pastebiu, kaip čia žmonės sparčiai darosi vakarietiško pasaulio dalimi. Sporto klube susitikdamas su vyrais, kurie dirba uoste, informacinių technologijų ar kitose srityse, pastebiu, kokie jie ramūs, pasitikintys savimi, kartu jaučiu jų žemaitiškumą ar klaipėdietiškumą. Būtent ši savitumo ir europėjimo sintezė yra krašto ir miesto patrauklumo laidas. Svajoju pamatyti Klaipėdoje atstatytą evangelikų liuteronų Šv. Jono bažnyčią. Pats meldžiuosi bažnyčioje ant Jono kalnelio. Mano kolegė ten groja vargonais, aš pats ten dainuoju. Rengiame kalėdinį J. S. Bacho kūrinių koncertą. Taigi muzikuosime, dainuosime ir melsimės už taiką ir klestėjimą.

Projektą „Klaipėdos žmonės“ finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė.