Skulptoriaus sieloje slypi indėnas

Unikali improvizacija

Šįkart viešėta Mindaugo-Vinetu valdose. Viename iš daugybės jo vigvamų bičiuliai kūrė ugnį – būtiną viešnagės atributą. Šakeles Klaudijus dėliojo tarsi piramidę, sako, toks laužo statymo būdas vadinamas šulinėliu. Laužą svarbu įkurti vienu degtuko įžiebimu.

Mindaugas dar pajuokavo, gal esą pamėgins tai padaryti skeldamas akmenį į akmenį. Klaudijus šypsodamasis atkrito esą šįkart pasitenkins degtukais.

"Atsibudo ugnelė", – suliepsnojus laužui, pratarė Klaudijus. Namų šeimininkas ir svečiai – Klaudijus bei jo bičiulis Rimas – susėdo prie ugniakuro. Mindaugas-Vinetu prikimšo taikos pypkę, uždegė, papsėjo ir paleido ratu taip, kaip sukasi saulė. Viskas, kaip dera susitikus seniems draugams-indėnams.

Rimas palengva ėmė mušti būgną, jam dambreliu antrino Mindaugas-Vinetu, prie jų lūpine armonikėle prisijungė Klaudijus. Jei nežinotum, kad tai tik improvizacija, pagalvotum, kad muzikuoja kažkokia profesionali modernaus džiazo grupė.

Ypatingoje aplinkoje, ypatingi garsai prie laužo nuteikė kažkaip neįprastai. Realybė susipynė su vaizduote ir apėmė jausmas, tarsi į šį vigvamą išties teikėsi užsukti Didžioji Dvasia, kuri palaimino šiuos keistuolius, radusius savo gyvenimo džiaugsmą indėnų kultūroje.

Paskutinieji – Europoje ir Amerikoje

Po įspūdingo mini koncerto, pasiteiravus, gal vis dėlto egzistuoja sielų persikūnijimas ir jie visi vis dėlto kažkada buvo tikrais indėnais, Klaudijus nedvejojo: "Aš tuo tikiu ir tai nuo mūsų nepriklauso. Mes esame gamtos vaikai, tik civilizacija apkapojo mūsų prigimtinius pojūčius."

Sėdint prie laužo, stulbinamą istoriją apie vieno Šiaurės Amerikos indėno vardu Tatanka ryšius su Lietuva bičiuliams papasakojo Mindaugas -Vinetu.

Ne taip seniai jis su žmona keliavo po Šiaurės Ameriką ir ten pakliuvo į tradicinių indėnų šokių festivalį. Renginyje išvydo stambų vyruką, pardavinėjantį knygas.

"Jos visos buvo vienodos. Paklausiau, apie ką jos, jis sako, tai mano tėvo Denio Bangso biografija. Žmogaus, kuris turėjo būti nužudytas per vieną baltųjų išpuolį, bet jį ir dar 5 genties jaunuolius šamanas tada sugebėjo išvesti iš apsupties. Paskui jis mūsų paklausė, iš kur mes? Pasakiau, kad iš Europos, ten yra tokia maža šalis, kurios veikiausiai jis niekada nėra girdėjęs. Ji vadinama Lietuva", – susitikimą su Tatanka prisiminė Mindaugas-Vinetu.

Ir kaip nuostebta, kai naujasis pažįstamas pradėjo vardyti didžiuosius Lietuvos miestus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Dar daugiau, Tatanka, pasirodo, buvo Lietuvoje 1989 m., kai su grupe kitų jaunuolių atliko tam tikrą misiją – bėgo per Europą. Kai jie buvo Kaune, Tatankai kaip tik sukako 15 metų. Bėgikai nusprendė atšvęsti, kai kauniečiai, su kuriais jie susipažino, pakvietė į renginį.

"Jis pasakojo, kad draugai kalbėjo, jog vyks kažkoks labai svarbus ritualas. Susėdo visa kompanija į autobusiukius ir atvyko į magistralę, kur stovėjo tūkstančiai žmonių. Ir vieną akimirką jie susikibo rankomis. Tai buvo Baltijos kelias. Įsivaizduojate, tas indėnas stovėjo Baltijos kelyje už mūsų laisvę. Ne veltui Tatanka sakė, kad mes visu kuo panašūs – ir indėnai, ir lietuviai, paskutinieji pagonys savo žemynuose, be to, dar ir vieni, ir kiti moka išgirsti gamtos bylojimus" – džiaugėsi Mindaugas-Vinetu, bendraminčių turintis ne tik pajūryje.