Senovė – gyvenimo dalis

Lupo lubas ir kūreno

Tarybiniais laikais name gyveno bene aštuonios Priekulės paukštininkystės tarybinio ūkio darbuotojų šeimos.
Sovietmečiu žmonės ne tik nesaugojo valdiško būsto. Kelios rusų šeimos buvo pradėjusios nuo pastogės plėšti ir kūrenti medieną. Kai kaimynai jiems dėl to papriekaištavo, atrėžė čia gyveną tik šiandien, o kur būsią rytoj, patys nežinantys, todėl jiems nesvarbus pastato likimas.

Sovietmečiu dar sveikos čerpės buvo nuplėštos nuo stogo, jas pakeitė skiedrų danga, vėliau – šiferis.

"Reikia tvarkyti, tai mes esame skolingi tam žmogui, kuris pastatė šituos namus. Nors ne mes iš šeimininkų atėmėme, bet aš visada galvoju, kad ne aš jį stačiau, todėl nenoriu daug keisti ir neleisiu jam sugriūti. Labai įdomūs namo sujungimai, man tokių neteko matyti. Teko keisti fasadinę sieną, pamatus atstačiau, stogą pakėliau. Jeigu viso to nebūtume darę, namas būtų sugriuvęs, nes buvo tiesiog supuvęs. Šioje pusėje anksčiau gyvenusi moteris labai įdomiai plaudavo langus – tiesiog kibiru nupildavo stiklus, vanduo žliaugdavo sienomis", – prisiminė L.Kasmauskas.

Prieškariu sodyba priklausė šišioniškiams stambiems ūkininkams Anskoliams. Jų šeima namą pasistatė prieš 1912 metus. Vienas šios šeimos sūnus buvo mokytojas. Jis po tremties grįžo iš Sibiro ir prisiglaudė viename mažiausių sodybos pastatų, kur jo vaikystės laikais gyveno samdiniai.

Vienišas atsiskyręs ir su aplinkiniais vengęs bendrauti vyras ateidavo į gimtųjų namų kiemą pasisemti vandens.
L.Kasmauskas prisipažino į namo remontą sudėjęs beprotiškai daug pinigų. Šios sumos būtų laisvai užtekę daugiau nei naujam namui pastatyti.

Išsivežė saują žemės

Žvejų miestelyje Drevernoje gyvenantys Jonas ir Aldona Domantai yra įsikūrę ypatingoje sodyboje. Dabar čia labiausiai akį traukia raudonų plytų ūkinis pastatas, besiremiantis į Uosto gatvelę. Jo galą dar puošia statytojų įmūrytos geležinės kilpos arkliams pririšti, mat ūkinis pastatas buvo arklidės. Sodybos kieme augantys seni uosiai rodo buvusį kelią į pamarį.

Sutuoktiniai ilgai gyveno daugiabučiame name, o 1981 metais įsigijo buvusį vaikų darželį. Senieji gyventojai šiame name yra meldęsi, vėliau jame buvo parduotuvė, sandėlis, o dar – vėliau darželis.

Domantai tikino trobesiuose beveik nieko nekeitę, nors pastatai buvo labai nugyventi, reikėjo labai daug dirbti, kol jie vėl atgimė.

"Niekas mūsų neprašė išlaikyti viską, kaip čia yra buvę senais laikais. Gyvenamasis namas, kaip yra įprasta šiame krašte, viename gale buvo raudonų plytų, o kita pusė – medinė. Prie sovietų plytos buvo nudažytos ryškiomis spalvomis, todėl jas užtinkavome. Čerpes nuvalėme ir palikome tas pačias. Kai tvarkėme namą, radau senų drožinėtų lentikių, padariau tokius pat verandos papuošalus. Tvarkydami namą, žemėje radome vieną vyrišką medinę klumpę, labai aiškiai matyti, kad ji buvo nešiota. Dar aptikome kelis mažus buteliukus nuo kažkokio gėrimo, laikome šituos daiktus garbingiausioje vietoje", – rodė radinius J.Domantas.

Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, sodybos apžiūrėti kelis kartus buvo atvažiavęs senųjų jos savininkų Benkspreikšų sūnus Vilius. Jis puikiai kalbėjo lietuviškai, rodė Domantams nuotraukas, kuriose matėsi išraižyti 1910-ieji statybos metai. Domantai jį apnakvino vaikystės namuose. Žilagalvis dėkojo dabartiniams gyventojams už puikiai prižiūrimą sodybą.

J.Domantas net ašarą išspaudė prisiminęs, kaip kartą išvažiuodamas V.Benkspreikšas nuo prieslenksčio pasisėmė saują žemės.

Aptiko staliaus indus

Pirmajame Priekulės kaime, už evangelikų kapinių kelias baigiasi prie raudonų plytų namo, kur dabar gyvena dviejų brolių Viršilų šeimos.

Iki karo tai buvo staliaus sodyba, kai šeimininkai karo pabaigoje pasitraukė, čia atsikėlė Ž.Viršilo senelio šeima, jis beje, taip pat buvo stalius. Nuo to laiko jo šeimos atstovai čia ir gyvena.

Pokariu čia apsigyvenę žmonės buvo aptikę senųjų šeimininkų užkastus indus. Bet per daugelį metų jie išsidaužė.

Viename namo gale jau aštuonerius metus šeimininkauja iš Klaipėdos atsikėlę Nijolė ir Žygintas Viršilai. Jie apsisprendė nestatyti jokių priestatų, atkurti kaip įmanoma daugiau autentiškų detalių.

"Žinau, kad namo šeimininkas neturėjo vaikų, nežinomas jo likimas. Senųjų šeimininkų palikuonys niekada nebuvo čia pasibeldę. Radome senuosius apylinkių žemėlapius, kuriuose minimos 1894, 1896, 1910 ir 1912 metų datos. Juose šis namas yra pažymėtas, tik klausimas, ar jis jau stovėjo sudarant pirmąjį žemėlapio variantą, ar jį pildant. Akivaizdu, kad namui – ne mažiau kaip 100 metų. Apie tai sprendžiame ir iš šimtamečių liepų alėjos palei keliuką", – dalijosi savo žiniomis Ž.Viršilas.

Tarybiniais metais buvo sumažintos langų angos, tad atkurti pirminį vaizdą tebėra šeimos planas.
Tvarkydami palėpę Viršilai ant sijų pamatė namo statytojų paliktus žymėjimus ir šių konstrukcijų nusprendė nekeisti, jas nuvalė, padengė laku ir išsaugojo.

"Namas jaukus, bet jį tvarkyti kainuoja tikrai nemažus pinigus. Giminaičiai stebisi, kad mes čerpes saugome, sako, pakeistume beasbestiniu šiferiu, ir būtų mažiau rūpesčio. Bet taip namo vaizdas jau būtų sugadintas. Kaimynai keitė stogo dangas, mes iš jų nusipirkome senąsias čerpes, prireiks ateityje",  – aiškino Ž.Viršilas.

Jis domisi krašto praeitimi, tad po kruopelę renka ir savo namo istoriją. Nors niekas neįpareigojo to daryti, šeima stengiasi, kad senoli dvasia iš sodybos neišeitų.