Dienos komentaras

Sekimo manija

Kaip smalsi davatka valstybė siekia vis labiau kišti nosį į žmonių gyvenimus. Sekliams jau paklūsta paštas, internetas, telefoninio ryšio bendrovės. Šią savaitę buvo pabandyta sekimo reikalams pakinkyti ir bankus.

Kadaise reikalas prispyrė kaimyninėje Kaliningrado srityje išsikeisti truputį valiutos. Taigi vietiniame banke žavi kasininkė užsigeidė ne tik pinigų. „Rezidentas?“ - paklausė ji, metusi veriantį žvilgsnį. „Ne, ne šnipas“, - kilo noras atsimušti juokeliais.

Tada ji pareikalavo: „Duokite pasą“. Atvertusi žalią knygelę ji kažką įdėmiai skaitė, o paskui ilgokai grojo kompiuterio klavišais, kol išspausdino pinigų keitimo čekį. Jame puikavosi ir „turtuolio“ pavardė.

Suprantama, kad bankai ne savo noru rinko duomenis ir sudarydavo nepatogumų klientams. To reikėjo valstybei. Galima sugalvoti šimtus priežasčių, kodėl staiga prireikė žinoti pavardę žmogaus, panorusio išsikeisti kelias dešimtis dolerių. Tačiau atsakymas tik vienas - valstybė nori žinoti. Ji seka.

Apie savo gyventojų turtą kuo daugiau žinoti siekia ir Lietuva. Mūsų šalies piliečiams jau reikia deklaruoti turtą, pajamas, gyvenamąją vietą, pasėlius, šunis ir kates, tautybę, išsilavinimą, tikėjimą ir dar dešimtis dalykų, kurių klausia surašymus atliekantys valstybės pasiuntiniai. Dabar valdžia užsigeidė sužinoti, kur mes leidžiame savo pinigus.

Po spaudoje kilusio šurmulio Vyriausybė pastarajame posėdyje nebenagrinėjo taisyklių „Dėl įtartinų operacijų su pinigais...“ Tačiau jei valdžios vyrai neatlyš, bankai bus paversti žvalgybos ir sekimo įstaigomis.

Pečiuiti banko apsaugininkai būtų priversti čiupti visus, kurie dažnai paštu siųs ar patys gaus pinigines perlaidas. Persekiojimo išvengti nepavyktų ir tuo atveju, jei pervedant pinigus nurodytumėte „už kruopas“, „už įspūdingą naktį“ ar bet ką panašaus, kas banko tarnautojams galėtų sukelti menkiausią įtarimą. Nuo budrių seklių akių nepavyktų pasislėpti ir tada, jei į banką ateitumėte apmokėti bičiulio ar menkiau pažįstamo asmens sąskaitą. Taigi kasininkės būtų priverstos tikrinti ne tik kupiūras, bet ir klientus.

Lietuvos valdžia ne kartą pareiškė norą sekti savo piliečius. Ji prašė dieną naktį į namus įsileisti saugumiečius ir tenkinti jų norus. Kai Europos Sąjungos šalys atidarė sienas, ji puolė registruoti visus, kurie jas kerta. Dabar teisinasi, neva sekdama banko klientus kovotų su pinigų plovimu.

Baltarusijoje sekimas dar nuožmesnis. Tačiau ar ten yra tvarka? Atrodo, kad totalaus sekimo sąlygomis pinigai linkę plaukti pas tuos, kurie tą sekimą ir organizuoja.