Pykčio metai

Vargu ar Lietuvoje buvo kada nors daugiau skandalų nei šiemet.

Sukeltas politinis žemės drebėjimas. Belieka laukti cunamio.

Kibirkščiuoja partijos savo užkulisiuose. O tarpusavyje bendrauja keiksmažodžiais.

Cunamio gali ir nebūti, jei Prezidentas Valdas Adamkus greitai pasakys, ką nusprendė.

Ir Viktoras Uspaskichas turės susijaudinti, ramybės neteks ir Artūras Zuokas.

Jei Prezidentas temps gumą kaip su kelione į Maskvą, tai Seimą teks pervardyti Skandalų gamybos ir tyrimų tarybą.

Patys seimūnai, susivėlę savo biznio ir valstybės reikaluose, negali išsipainioti kaip vaikų žaidime „Siūlai, siūlai, susivykit...“.

Tik visiškai bukas gali tikėti, jog kas nors savą partinį išrengs vidury dienos ir parodys tautai, kokie nešvarūs jo apatiniai.

Fe.

Tokios procedūros taikomos tik politiniams priešams. Kaip istorijoje su „Williams“.

Maudė, prausė konservatorius „Mažeikių naftoje“ ir pakišo bylą po senaties terminais.

Nenuteistas, bet ir neišteisintas. Vadinasi, kelioms kadencijoms - baudos suolelis.

Taip yra su svetimais marškiniais.

Tačiau kažkaip reikia išvynioti ir saviškį. O svarbiausia - sotus vilkas ir sveika avis. Tai yra savas, partinis, visaip išnagrinėtas, bet nekaltas tautos akyse.

Kaip koks nors buvęs karo ministras kyšininkas Audrius Butkevičius.

Apsigynęs savo garbę ir orumą briuseliuose.

Tačiau šįkart taip nepavyks. Tauta nėra tokia naivi kaip Atgimimo pavasarį. Visi - už Lietuvą. Visi - šventi.

O juk vogė kaip erkės, prisidengę trispalve. Kurie nevogė, paliko apkvailinti. Nei turto, nei valdžios. Nuogas kaip užpakalis idealizmas.

Prezidentas ilgisi moralinės revoliucijos. Stebisi, kodėl per penkiolika metų nužmogėjo politikai.

Tačiau jis turi tautos mandatą.

Tik Prezidentas gali sustabdyti politinį cunamį, tai yra – valstybės griūtį. Atimti svertus iš tų, kurie šalies valdymą pavertė karu tarp partinių „uabų“.