Prostitucija Klaipėdoje sovietmetčiu ir dabar

Klaipėda garsėjo gonorėja

Tai, kas vyko uostamiestyje nuo 1977 m., gerai žinojo Klaipėdos odos ir veneros ligų dispanserio gydytojas Pragiedrulis Velička.

Baigęs Kauno medicinos institutą, jis, įgijęs vidaus ligų gydytojo specializaciją, atvykęs į Klaipėdą buvo įkalbėtas padirbėti minėtame dispanseryje. Viena priežasčių galėjo būti ir tai, kad tuo metu Tarybų Sąjungoje buvo sifilio epidemija – 10 tūkst. gyventojų teko 100 jo atvejų.

Klaipėda pagal sergamumą sifiliu Lietuvoje buvo po Vilniaus ir Kauno, tačiau pirmavo pagal gonorėjos atvejus. Apie tai buvo žinoma tik siaurame specialistų rate, nes partiniai darbuotojai buvo griežtai uždraudę platinti bet kokią informaciją.

Gonorėjos plitimas Klaipėdoje buvo aiškinamas tuo, kad nemažą dalį šio susirgimo parsiveža jūrininkai. Taip pat plito dėl kitų šalių jūrininkų. Dalį atveždavo ir iš visos plačios Tarybų Sąjungos į uostamiestį plūdę darbininkai.

Tam, kad galėtų dirbti su venerinėmis ligomis, P.Velička Minske baigė kursus, kur po mėnesį mokė dirbti su sifilio, vyrų gonorėjos, moterų gonorėjos ir odos ligomis.

Grįžęs iš kursų jis iki 1980 m. tyrė, aiškinosi, gydė tai moterų, tai vyrų gonorėjos susirgimus. Vėliau tapo Klaipėdos miesto ligoninės profilaktinių medicininių apžiūrų kabineto vedėju ir su komanda vykdė profilaktinius tyrimus Klaipėdos miesto įmonėse, kuriose buvo dirbama su maistu, kirpyklose, restoranuose, kitose aptarnavimo sferose, kur buvo darbuotojų kontaktas su klientais.

Realybė: daliai klaipėdiečių – tiek vyrų, tiek moterų gydytojas P.Velička anuomet buvo tarsi gelbėjimosi ratas. (Redakcijos archyvo nuotr.)

Atlygis – G.Rossinio kasetė

Žvelgdamas atgal į praeitį P.Velička padarė prielaidą, kad nors oficialiai prostitucijos Tarybų Sąjungoje nebuvo, nelegaliai ji veikė ir netgi klestėjo.

Daugelis klaipėdiečių girdėjo apie garsiąsias 16-osios divizijos gatvės merginas. Jos buvo laikomos elitinėmis Klaipėdos prostitutėmis. Dabar jau žinoma ir tai, kad jas globojo KGB (Tarybų Sąjungos saugumas). Jos dirbo su užsieniečiais už valiutą, vengė bet kokių kontaktų su vietiniais, taip pat ir jūrininkais.

Tuomet kildavo įtarimų, kodėl išvaizdžios merginos turi savo staliukus ar vietas geriausiuose Klaipėdos restoranuose, viešbučiuose. Iš restoranų pas klientus jas išveždavo taksistai. Susitikimai su klientais dažniausiai vykdavo butuose, uždarose erdvėse.

P.Velička kaip veneros ligų gydytojas elitinių merginų iš 16-osios divizijos gatvės odos ir veneros ligų dispanseryje beveik nematė, gal tik 2–3. Įsiminė viena klientė, mergina iš kažkurio kaimo, baigusi profesinę technikos mokyklą. Ją atvežė milicija, sakė esanti iš 16-osios divizijos. Tuo patikėti buvo sunku, bet mergina aiškino, kad dirbanti 16-osios divizijos aukštesnės kastos merginoms. Ji papasakojo, kad uoste pakliuvo į laivą pas italą jūrininką, kuris ją vaišinęs brendžiu, saldainiais. Kaip anekdotas nuskambėjo tai, kad italas jai vietoje pinigų davęs kompozitoriaus Gioacchina Rosinio garso kasetę. Mergina prisipažinusi, kad nemoka išsireikalauti pinigų, nežinojusi, kur dėti kasetę, todėl ir atnešusi gydytojui.

Gynė teritorijas

Nemaža dalis P.Veličkos veneros ligų klienčių buvo iš sovietmečiu garsaus restorano „Jūra“, kurį jūrininkai vadindavo „Ržavaja vilka“ (lietuviškai – surūdijusi šakutė).

„Ten rinkdavosi neelitinės prostitutės, kurios turėdavo reikalų tiek su Klaipėdos jūrininkais, tiek su atplaukusiais į Klaipėdą prekybinių laivų jūreiviais už rublius. Kai pas mane pakliūdavo, dažnai pasipasakodavo apie savo gyvenimą. Tarp merginų buvo ir naivuolių su žemu išsilavinimu, ir baigusių aukštuosius, turinčių gerą darbą“, – prisiminė P.Velička.

Iš dispanserio, kuris buvo Jūros gatvėje, P.Velička teigė užsukdavęs pavakarieniauti į „Klaipėdos“ viešbutį. Jame matęs įdomių merginų.

Restorane vykdavę šokiai, ateidavę ir jūreiviai. Kartą tarp merginų moterų tualete kilusios muštynės. Paaiškėjo, kad į viešbutį patekusios studentės iš Klaipėdos muzikos fakultetų. Jas jūreiviai šokdinę, o tos, kurios viešbutyje nuolat sukinėjosi, patykojo, kai šios nuėjo į tualetą, ir puolė auklėti, kam lenda ne į savo teritoriją.

Klaipėdos fakultetų studentes muzikantes P.Velička teigė matęs ir Klaipėdos interklube, kai ten jį įleidusi pažįstama. Studentės ten grodavusios fortepijonu. Pritemdyta aplinka, jūrininkai ir gražios merginos muzikantės jam pasirodė įtartinai. Jau vėliau, kai tapo laivų gydytoju, ne kartą lankėsi jūrininkų klubuose užsienio uostuose. Niekur nematęs, kad merginos linksmintų jūrininkus grodamos, kaip tai matė Klaipėdoje.

„Dovanas įteikdavo“ ir „padorieji“

Neįtikėtina, bet, P.Veličkos aiškinimu, su jūros ir uosto veikla, jūrininkais buvo susiję gal apie 30 proc. oficialiai į statistiką pakliūdavusių Klaipėdos venerinių ligų atvejų. Ligos taip pat plito iš lovos į lovą, nuo vieno meilės nuotykio prie kito.

Dažnas palydovas būdavo alkoholis.

Buvo ir garsių sovietmečio istorijų, pavyzdžiui, klasės auklėtoja „įteikė dovaną“ mokyklos tėvų komiteto pirmininkui. Paskui jis stebėjosi, kaip tai galėjo būti – tokia „padori“ moteris.

Anot P.Veličkos, tarp užsikrėtusiųjų buvo daug „padorių“ moterų ir vyrų. Lytiniu keliu plintančios ligos neaplenkdavo nei restoranų darbuotojų, nei vaikų darželių auklėtojų, nei mokytojų, nei tarnautojų, nei fabrikų ar kombinatų darbininkių.

Ypatinga moterų kategorija būdavo jūrininkų žmonos. P.Velička prisiminė ne vieną atvejį, kai ateina į kabinetą prieš 6–10 dienų iš jūros grįžęs jūrininkas ir aiškina, kad niekur į šoną nenukrypęs, bet „zarazą“ pasigavęs. Paaiškėja, kad venerinę ligą, dažnai besimptomę, Klaipėdoje belaukdama vyro pasigavo žmona, kuri ir perdavė jam.

„Būdavo ir tokių „etatinių“ žmonų, gal 3–4, kurios nuolat ateidavo pasitikrinti į mūsų kabinetą, kai tik gaudavo telegramą, kad netrukus iš jūros grįš vyras“, – prisiminė P.Velička.

Buvo ir naivuolių, kurie gal ir buvo ką nors girdėję apie venerinių ligas, bet manė, kad juos didžiuliu vingiu aplenks. Buvo ir tokių atvejų, kad neidavo pas gydytoją, delsdavo, kol liga pažengdavo labai toli.

Keista dabartinė statistika

Oficialiai sekso Tarybų Sąjungoje nebuvo, bet lytinės ligos plito. Kai kurie gydytojai siauresniuose rateliuose tiesiai šviesiai sakydavo, kad „kriušamasi per smarkiai“.

Venerinių ligų plitimui Sovietų Sąjungoje, anot P.Veličkos, įtakos turėjo ir labai prastos kokybės prezervatyvai, todėl jie būdavo retai naudojami. Ar mūsų laikais yra kas nors panašaus, kaip buvo sovietmčiu? Prostitucija uoste nebefiksuojama. Laivai uostuose stovi gerokai trumpiau, jūrininkai turi mažiau laiko.

P.Velička teigė Klaipėdoje prie vieno prekybos centro matęs, kaip būriuojasi merginos. Tai vieną, tai kitą paima stabtelėjusios mašinos.

Vienoje įstaigoje girdėjęs, kaip azijietiškos išvaizdos jūrininkai prie baro klausę, kur galima rasti merginų.

Ar išliko toks didelis, kaip Sovietų sąjungoje sergamumas lytiniu keliu plintančiomis ligomis? Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo kurį laiką nelegali prostitucija dar klestėjo. Laikraščiuose būdavo skelbimų apie erotinio masažo paslaugas. Prieš 20 metų dar buvo ir uosto prostitučių, kurios lipdavo per tvorą, gudresnės eidavo per vartus į laivus.

P.Velička teigė, kad tie neįtikėtinai dideli susirgimų skaičiai smarkiai sumažėjo, kai atsirado žmogaus imuno-deficito virusas (ŽIV).

P.Veličką stebina keista mūsų dienų statistika dėl lytiniu keliu plintančių ligų. Anot jo, per metus Lietuvoje fiksuojama apie tūkstantis sifilio atvejų. Kitų ligų kaip ir nelikę. Klaipėdoje sovietmečiu buvusios itin populiarios gonorėjos – nulis. Ji greičiausiai yra, bet „dingsta“ privačiuose kabinetuose. Daugelis gydosi patys, nes mano, kad tai esanti „nesunki liga“. Trichomonozė statistikoje iš viso nebefiksuojama.