Prieškario reklama – su gera doze humoro

To meto šalies verslininkai nestokojo išmonės reklamuodami savo verslą, nors kai kurie jų mėginimai šiandien ir kelia šypseną.

Eiliuoti viliotiniai

Barzdaskučio profesija šiandien jau mirusi.

Tačiau dar prieškariu patys namuose skusdavosi, regis, tik savižudžiai ar visiški vargšai. Ir tai nėra keista, nes veikiausiai nebuvo tokių patogių ir saugių skustuvų, kad rytą drebančiomis rankomis po vakarykščio baliaus netyčia koks memelenderis nepersirėžtų sau gerklės.

Šį darbą profesionaliai atlikdavo kirpyklose (švariai nuskusdavo, nepapjaudavo). O kad klientų netrūktų, jie buvo viliojami reklama.

Štai "Viktorijos kirpykla", reklamuodama barzdaskučio paslaugą, išplatino tokį posmą: "Kas pas Stonį nusiskuto, tas skustuvo nepajuto, turi lengvą jis rankelę, bet prie bokso duok jam kelią".

Dar buvo priminta, kad "Viktorijos kirpykloje" barzdos ne siuvamos, bet skutamos. Pasirašė Ed.Stonis ir nurodė savo telefono numerį – 4047.

Eiliuotai apie save tada skelbdavo ir Klaipėdoje veikęs "Radiocentras", kuriame buvo prekiaujama radijo imtuvais.

Reklama pavadinta "Daina apie geriausį radio": "Ar prastadienis, ar šventa, neužmiršk Radiocentro. Kai čia pirksi radijušą, visad linksma bus jums dūšioj. Grosit polkas, serenadas ir lietuviškas balades. O jei jų ir nemokėsit, bet vis tiek nesigailėsit. Nes už pinigą čia menką gerą radio pasirenkat. Tad aš sveikinu visus, visad kviečiu į svečius. J.Baranauskas, Klaipėda, Liepojaus g. nr. 1, "Radiocentras", tel. Nr. 2386". (Kalba šioje ir kitose citatose netaisyta – A.D.)

Labai panaši buvo ir "Pieno centro" užkandinių reklama "Serenada apie sūrį, sviestą ir piniginę": "Ar prastadienis, ar šventa, aplankyki Pienocentrą. Gerdamas šampaną, pieną, prisiminki tiktai vieną: Pienocentro užkandinė, tavo tikra gaspadinė, ji viena tave globoja, kad nealktumei daboja".

O štai S.Dacho g. 1 veikusią kanceliarinių prekių parduotuvę ir knygyną verslininkas J.Karvelis reklamavo taip: "Jei rašyti nori, net blogiausiam ore, plunksną, parkerį, paišelį visad gausi pas Karvelį".

Bendrovė "Maistas" irgi mėgo poeziją reklamoje: "Kai blogai gyventi sekas, išbandykit kumpius, dešras, o kai jaučiat silpnus nervus – pamėginkite konservus".

Balandžio 1-osios tiesa-netiesa

Smagias reklamas balandžio 1-osios proga prieškariu išspausdino Klaipėdoje leistas humoro leidinys "Plekštė". Tačiau taip ir neaišku, ar ten skelbiama informacija buvo tiesa, ar viso labo – Melagių dienos pokštas.

"Tik 1-o balandžio proga veltui taisau batus. Tamošaitis. Klaipėda Liepojaus g. 4 ir Pievų g. 1-3."

"Pigiai! Pusdykiai! O veltui tik balandžio mėn. 1 dieną pas Pronaitį didžiausias pasirinkimas avalynės, ponioms ir ponams, moterims ir vyrams, dideliems ir mažiems, miestui ir kaimui. Mėsos g. 3 Pronaitis, Klaipėda (prieš Milnerį iš Turgaus gatvės)."

"Visiems veltui: pusryčiai, pietūs, vakarienė – užsigeriant geriausiais vietos ir užsieniniais gėrimais, tik ketvirtadienį balandžio 1 dieną kavinėje-restorane "Jūra", Liepojaus g. Nr. 41."

Tą patį siūlė ir valgykla "Švyturys", veikusi to meto Malkų g. 4. Juokauti visai nelinkęs valgyklos "Banga" savininkas, kurio užeiga veikė Malkų g. 5, pono daktaro Gabrio namuose, taip rėžė: "Pietų veltui niekas neduoda, bet pigius, skanius iš šviežių, pirmos rūšies produktų pagamintus pusryčius, pietus ir vakarienę gausite tik valgykloje "Banga".

Tai turbūt turėtų reikšti, kad visi kiti užeigų savininkai balandžio 1-osios proga juokavo, tikindami, kad klaipėdiečiai Melagių dieną restoranuose ir valgyklose galės maitintis nemokamai.

O štai J.Tendis, turėjęs rūbų krautuvę Laukininkų ir Naujosios gatvės kampe, taip pasiskelbė: "Ir balandžio 1 dieną niekas nevaikščioja be apatinių ir viršutinių rūbų. Puikiausiai kiekvienas gali apsirėdyti turtingoje galanterijos prekių krautuvėje".

"Plekštės" redaktorius, turėjęs puikų humoro jausmą, tarp reklaminių skelbimų išleido ir štai tokį: "Nelaimingieji tesikreipia pas nelaimingąjį bilietų kolektorių Petrą Kiaulėną, Zimermano g-vė 7, Klaipėda. Čia pat kolonialių prekių krautuvėje galima gauti galanterijos, manufaktūros (tik importinės), pernykščio karvės sviesto, krizės laikų vištų kiaušių ir išdžiuvusių konservų".

Nemirtingieji Jankauskai

Anų laikų reklama šiandien atskleidžia dar vieną tiesą, kad kai kurios pavardės Lietuvoje veikiausiai gyvuos amžinai.

Pavyzdžiui, Jankausko pavardė Lietuvoje jau kurį laiką vyrauja populiariausių pavardžių dešimtuke. Taip yra, buvo ir, veikiausiai, bus.

Bet labiausiai stulbina, kad tas Jankauskas, kadaise gyvenęs Klaipėdoje, buvo fotografas, o jo profesijos bendrapavardžių uostamiestyje netrūksta ir šiandien.

Tai – žiniasklaidos atstovai kolegos Egidijus ir Nerijus Jankauskai, savo studiją turintis klaipėdietis Virginijus Jankauskas irgi yra fotografas. O kiek dar jų, nežinome. Fatališkas sutapimas.

Taigi Klaipėdoje 1938 m. gyveno kažkoks fotografuoti mokėjęs ir iš to gyvenęs A.Jankauskas, kuris, regis, nestokojo populiarumo, bet nepamiršdavo reklamos galios ir nuolatos apie save primindavo klientams.

Štai tokio pobūdžio skelbimas pasirodė spaudoje: "Fotografas A.Jankauskas perkėlė savo fotoartelę iš Liepojos gatvės 31 Nr. į Palangos g. Nr. 22 šalia spaustuvės "Lituania". Senoje vietoje liko tik reklaminė vitrina".

Praslinkus kuriam laikui, šis verslininkas-menininkas vėl priminė apie save. Klaipėdos laikraščiuose vėl atsirado reklama: "Dabar labai pigu. Tamsta nori nusifotografuoti ne bet kaip, o skoningai, tai patariama nuvykti pas fotografą A.Jankauską. Dabar Palangos g. 22. Jis dar nė vieno neapvylė ir jūsų neapvils".

Ir dar: "Foto ateljė A.Jankauskas, Klaipėda, Palangos g. 22, gražų ir laimingą daro kiekvieną".

Taip 1938 m. reklamoje tikino fotografas, kurio pavardė net po beveik aštuonių dešimtmečių Klaipėdoje vėl dažna tarp jo profesijos brolių.

Loterija – rimtas dalykas?

Sprendžiant iš reklamos gausos, tarpukario spaudoje buvo ypač populiarios įvairios loterijos, kai kurios jų valstybinės, kitos veikiausiai privačios. Tad anų laikų spaudoje galima rasti tokių skelbimų:

"Neapgauna, bet parduoda tik laimingus loterijos bilietus. Jeigu nori greitai praturtėti, tai pas Petrauską gali 50 000 litų laimėti. Palangos g-vė 12."

"Plekštės" redaktorius neištvėrė ir kitame to paties leidinio puslapyje išspausdino tokią žinią: "Nelaimingais loterijų bilietais darau žmones turtingus ir laimingus. Ypatingą pasisekimą turiu Klaipėdos miesto svetimtaučių kvartaluose su visuomenės veikėjų bareljefų pardavimu ir Lietuviškosios enciklopedijos prenumeravimu. Parduodu ir prenumeruoju tūkstančiais. Kolektorius Pr.Petrauskas, Klaipėda, Kryžiaus g. 2".

Bet tarp tų nerimtų reklamų įsiterpusi ir tokia, tikinanti, jog su lošimais juokauti nereikėtų: "Ne pirmo balandžio juokai, bet rimtas dalykas. Valstybės loterijos vyriausias V klasės lošimas su didžiausiais laimėjimais – 2 po 50 000 litų, 2 – po 20 000 litų, 2 – po 10 000 litų ir t. t.".

Galima spėti, kad šis skelbimas tikras, nes nurodyta, jog lošimas prasideda balandžio 7 d. Tačiau labiausiai stulbina milžiniškos loterijos sumos. Tad veikiausiai ir ši reklama, išleista balandžio 1-ąją, tebuvo tik pokštas.

Ir pabaigoje dar viena 1939 m. toje pačioje humoristinėje "Plekštėje" išspausdinta reklama, kuri šiandienos spaudoje ar kitur sunkiai įsivaizduojama: "Alus – maistingas ir gaivinąs liaudies gėrimas. Jo gamyba kelia krašto gerovę, ūkį ir teikia darbą. Klaipėdos akcinis bravoras, sujungta spirito ir bravoro akcinė bendrovė".