A. Nausėdos laidotuvės – išlaikant tradicijas

Išlydėjo be pompastikos

Iš Šv. Kazimiero bažnyčios po gedulingų mišių išėję ir procesiją išlydėję žmonės tarpusavyje kalbėjo apie Prezidento tėvo laidotuvių santūrumą, subtilų saiko ir skoningumo laikymąsi.

Mirusysis pirmadienį buvo pašarvotas bažnyčios laidojimo namų salėje. Visi, kurie atėjo atsisveikinti su A.Nausėda ir pareikšti užuojautą jo sūnui bei dukrai, galėjo paskutinį kartą pamatyti velionį.

LNK reportažas:

Antradienį laidojimo namų salėje ant pakylos jau stovėjo urna su pelenais.

Išlydint mirusįjį į bažnyčią ir iš jos, buvo giedamos katalikiškos giesmės, procesijos priekyje buvo nešamas paprastas medinis kryžius ir velionio portretas.

Gatvės šalia bažnyčios nebuvo uždarytos, apsaugininkai savo darbą dirbo beveik nepastebimi. Smalsuoliai prie bažnyčios sustojo tik išnešant urną.

Tarp palydinčiųjų nebuvo matyti miesto politikų ar valdininkų.

Dėmesys: gedulingose mišiose dalyvavo Klaipėdos ir Gargždų bažnyčių klebonai, procesiją lydėjo giedotojai. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Lydėjo parapijų klebonai

Šiandien vidurdienį Šv. Kazimiero bažnyčioje prasidėjo gedulingos mišios.

Jose dalyvavo ir urną iki mašinos palydėjo Klaipėdos bei Gargždų katalikų bažnyčių klebonai.

Visi jie pareiškė užuojautą artimiausiems velionio giminaičiams.

Į Darbėnus, kur buvo laidojamas A.Nausėda, vyko tik Šv. Kazimiero parapijos klebonas Rolandas Karpavičius.

Jis minėjo asmeniškai pažinojęs A.Nausėdą, pažymėjo ypatingą šios asmenybės šviesumą.

Saugumas: apsaugos darbuotojas tikrino netoli bažnyčios stovėjusias mašinas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Tik pajudėjus procesijai policininkai pristabdė eismą Panevėžio ir Dailidžių gatvėse.

Į Darbėnus išvyko tik A.Nausėdos giminaičiai ir artimieji.

Pagerbti Prezidento tėvo atėję klaipėdiečiai neskubėjo skirstytis nepaisydami dulksnos ir žvarboko oro. Daugelis dalijosi prisiminimais apie velionį.

Sykiu: gatvėje stovėję žmonės tylomis išlydėjo Prezidento tėvą. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Pareiškė užuojautą

Petras Jonikas pasakojo esąs A.Nausėdos žemietis, kilęs iš gretimo Tauragės rajono kaimo.

"Susipažinome tik Klaipėdoje bene 1972 metais. Dalyvavau draugo vestuvėse, kuriose piršliai buvo Antanas ir Onutė Nausėdos. Šaunios buvo vestuvės. Labai tvarkingi žmonės buvo, tapome gerais pažįstamais. Todėl ir išdrįsau laidojimo namuose prieiti prie Prezidento. Jis pats atsistojo. Pasakiau trumpai, kas esu, kaip buvome pažįstami su jo tėveliu. Mačiau, kad Prezidentas jautriai priėmė mano užuojautą, nusišypsojo man. Gerų tėvų ir vaikas geras. Man atrodo, kad aš būsiu pirmas Antanui pataręs, jog reikia sūnui į prezidentus balotiruotis. Buvo labai gerbiamas žmogus, malonus bendrauti, šviesus ir draugiškas. Prieš kelias savaites lankiausi tėviškėje, klausiau giminaičių, kaip jaučiasi Prezidento tėvas, kalbėjome apie jo sveikatą, nė nenujautėme, kad greitai išeis", – kalbėjo P.Jonikas.

Darbėnuose A.Nausėda palaidotas šeimos kape šalia savo žmonos ir jos tėvų.

Užuojautą Prezidentui reiškia ir anapilin išėjusio tėvo kaimynai, ir visa Klaipėdos šiaurinės dalies Vitės bendruomenė. Žmonės šiltai prisimena inteligentišką ir sportišką Prezidento tėvą. LNK pokalbis su Vitės bendruomenės prezidentu Ruslanu Schneideretu.

– Ar dažnai matydavote Prezidento tėvelį jo mėgstamiausioje bendruomenės vietoje – treniruoklių aikštelėje?

– Kai treniruokliai šioje teritorijoje atsirado, jam buvo 82-eji. Buvo labai sportiškas ir aktyvus. Dar seniau klausiau jo nuomonės, ar verta čia statyti lauko treniruoklius, jis patikino, kad tai labai tinkama ir gera vieta. Kiekvieną rytą čia sportuodavo. Vėliau Vitės bendruomenė įsigijo daugiau programų, pastatė daugiau treniruoklių. Patys remontuojame, prižiūrime. Visada malonu čia matyti senjorus.

– Ar ateidavo labai anksti? Kokius treniruoklius mėgdavo?

– Labai – 7 val. ryto. Jam patiko tampymosi treniruokliai. Jis labai aukštas, gal dėl to šis treniruoklis kaip tik tiko. Matėsi iš karto, kad sportiškas.

– Ir inteligentiškas?

– Taip, visada būdavo su baltais marškinukais. Nesuprasi, kur eina – ar pas valdžią, ar į šventę. Jo toks gyvenimo būdas. Mūsų gerbiamas senjoras.

– Jis buvo aukščiausias Vitės bendruomenės narys?

– Taip. Amžėjantys žmonės po truputį lenkiasi, o jis visada aukštas ir pasitempęs, energingas. Galėdavai inteligentiškai pasikalbėti. Jis ramiai, tyliai kalbėdavo, reikėdavo įsiklausyti. Tekdavo įsiklausyti, kad iki galo suprastum, ką kalbame.

– Kokia buvo atmintis?

– Labai šviesi galva ir atmintis. Namiškiai geriau žino savo tėvelį. Mes kaimynai, rajono bendri gyventojai.

– Kuo dar rajone domėjosi? Ar jautėsi, kad Prezidento tėvelis?

– Nesijautė. Pasitardavome dėl rajono reikalų, nedidelių dalykų. Prieš imantis veiksmų, apsitardavome su žmonėmis. Pas mus senjorai buvo visi lygūs.

– Kada paskutinį kartą matėtės?

– Prieš vienuolika dienų. Ėjo pro mano vartus, kaip tik tada mačiau.

– Koks labiausiai įstrigo jo pasakojimas?

– Man įstrigo, kad manęs klausinėdavo apie Tauragę, mano senelių gimtinę.

– Kas labiausiai žavėjo?

– Pozicija, laikysena. Senoji karta ją turėjo, mums reikėtų mokytis ir siekti tokios laikysenos, gerai atrodyti, būti sportiškiems, geros ir šviesios atminties. Jie visai kitokia karta. Jų gyvenimas nelepino, mūsų karta nežino, ko nori, nuolat ieško.