Misija – surasti dingusį keturkojį

Vizginimas gali reikšti stresą

Tokia virtuali pagalba, pasak viešosios įstaigos "Linksmosios pėdutės" vadovės Simonos Šakinytės, yra išties naudinga.

"Neseniai susidūriau su situacija, kai Klaipėdoje buvo išmesti du šunys. Jų nuotraukas į internetą žmonės kėlė kas kelias valandas. Taip dėliojo kryptį, kur šunys yra. Tad viena mergina paskambino, nuvažiavau ir juos pasiėmiau. Tai buvo išties naudinga, nes žinojau, kuria kryptimi eiti, kad juos surasčiau", – patirtimi pasidalino vadovė.

Joks šuo nenori savęs paversti benamiu.

Po nuotraukomis dažnai pasipila ir komentarai, kuriuos peržiūrėjus galima susidaryti įspūdį, kur šuo buvo matytas pastarąjį kartą.

Tačiau nepatariama šuns gelbėti patiems. Ypač nepažįstantiems šunų kūno kalbos. Vienas pavyzdžių – uodegos vizginimas, kuris gali reikšti ne tik džiaugsmą, bet ir stresą ar perspėjimą nesiartinti.

Išskyrė tris variantus

Jeigu visgi pavyksta prieiti prie šuns ar net jį laikinai priimti į savo namus, geriausia patikrinti vadinamąjį čipą, susisiekti su prieglaudomis, nusiųsti šuns nuotrauką.

S.Šakinytė pažymėjo, kad yra trys variantai, kur šuo galėtų eiti.

"Dažniausiai šuo grįžta į tą vietą, kurioje paskutinį kartą matė šeimininką, arba prie šeimininko automobilio. Šunys, kuriems pabosta laukti šeimininko, patys grįžta namo. O šiaip šuo dažniausiai nelinkęs pasimesti. Jeigu jis turi antkaklį ir atrodo kaip naminis, nepatarčiau jo imti į rankas. Geriau jau prižiūrėti, kad jam kas nors nenutiktų ar prisegus pavadėlį pasėdėti toje vietoje, kur jį radote, jeigu tik turite laiko", – patarė S.Šakinytė.

Tie, kurie laiko neturi, paprastai skambina tiesiai į prieglaudas ir praneša apie rastą šunį. Tuomet jau prieglaudoje laukiama šeimininko skambučio.

"Labai daug kreipiasi. Pasitaiko, kad šeimininkas kreipiasi anksčiau, nei šuo pas mus patenka.  Pagal nupasakojimą mes kartais visiškai nesusikalbame, kas vienam rudas, kitam gali būti pilkas", – pastebėjo pašnekovė.

Rado po pusantrų metų

S.Šakinytė taip pat prisiminė istoriją, kai šeimininkai savo šunį atrado tik po pusantrų metų.

"Vos jam atsiradus pas mus, visur apie tai paskelbėme, bet niekas jo neieškojo, nenorėjo priglausti. Po pusantrų metų atsišaukė tikrieji šeimininkai, kurie atsitiktinai pamatė nuotrauką", – kalbėjo prieglaudos vadovė.

Simona Šakinytė.

Jos teigimu, dažniausiai nuklysta vyresnio amžiaus šunys, kadangi jaunikliai turi savybę sekti, būti šalia šeimininko. Tad jeigu randate jauną šuniuką, didelė tikimybė, kad jis tiesiog išmestas.

Ūgtelėjusiems šunims pabėgimai iš namų būdingiausi, nes, pasak S.Šakinytės, jie tikrina, kiek toli gali nueiti, arba sprunka vedami instinkto.

"Aš esu tvirtai įsitikinusi, kad joks šuo nenori savęs paversti benamiu, joks šuo nuo šeimininko tyčia nebėga. Dažniau bėga medžiokliniai ar darbiniai šunys, paklusdami instinktui. Taip pat gali nusekti paskui kokį nors gyvūną, o po to nežinoti, kaip grįžti", – nurodė pašnekovė.