Minima Pasaulinė pingvinų diena

Kasmet apytikriai šiuo metu Antarktikoje prasideda pingvinų migracija. Metų pabaigoje, prasidėjus žiemai, pingvinai palieka vandenyną ir keliauja tūkstančius kilometrų į žemyno gilumą, kur susiporuoja ir padeda kiaušinius. Viena patelė padeda tik vieną kiaušinį, kuriuo vienodai rūpinasi ir ji, ir patinas (abu pakaitom eina į vandenyną maitintis). Atšilus orams, pavasarį, kai ledas pradeda tirpti, pingvinai su jau paaugusiais jaunikliais vėl grįžta atgal į vandenyną. Mokslininkai pradėjo laukti pingvinų grįžimo ir ta proga rengti šventes – per keletą metų taip atsirado Pasaulinė pingvinų diena, prie kurios šventimo gali prisijungti visi pingvinų mylėtojai. Mintis pažymėti Pingvinų dieną kilo dėl itin spartaus šių paukščių nykimo. Per praėjusius 50 metų, pavyzdžiui, antarktinių pingvinų sumažėjo 60 proc.

Pirmieji pingvinai į Kopgalį atkeliavo 1977 metais. Tai buvo kuoduotieji pingvinai. Dabar muziejuje gyvena 20 pingvinų. 12 iš jų – Humbolto pingvinų (Spheniscus humboldti). Aštuoni buvo įsigyti prieš ketverius metus, iš karto po akvariumo rekonstrukcijos, dar keturi – pernai. Pirmieji aštuoni Humbolto pingvinai buvo įsigyti iš Winghamo Wildlife zoologijos parko (Jungtinė Karalystė). Kiti – iš skirtingų Europos zoologijos sodų. Aštuoni pingvinai yra likę iš senojo Kopgalio būrio.

E. Lasio nuotr.

Pasak muziejaus direktorės Olgos Žalienės, pingvinų būriui atnaujinti ieškota keliolika metų. „Tai tikrai sudėtingas uždavinys. Humbolto pingvinai – reti gyvūnai, juos imti iš gamtos draudžia tarptautinės konvencijos, galima įsigyti tik iš zoologijos sodų, kurie juos veisia.“

Gyvasis pirkinys muziejui kainavo apie 100 tūkst. eurų. Pingvinai puikiai aklimatizavosi, priprato prie darbuotojų ir susidraugavo su muziejaus pingvinais senbuviais.

Lietuvos klimatas artimas šių pingvinų gimtųjų vietų klimatui. Jie gyvena Čilės ir Peru pakrantėje, pro kurią prateka vėsi Humbolto srovė. Pingvinai gyvena ir Pietų jūrų salose, pietiniuose Australijos pakraščiuose, Naujosios Zelandijos, Pietų Amerikos, net Pietų Afrikos pakrantėse.

Lietuvos jūrų muziejaus biologas Pavelas Kulikovas apie prižiūrimus gyvūnus pasakoja su šypsena ir prisimena smagias jų išdaigas.

„Jeigu kalbėtume apie atvykusius pingvinus kaip apie bendruomenę, tai jie man iš pradžių priminė paauglių bandą, – šypsosi P. Kulikovas. – Jiems nėra jokių autoritetų, jokios subordinacijos, jie nepaiso jokių taisyklių, vaikšto kaip gauja, atiminėja žuvį ir vieni iš kitų ir senbuvių. Užkabinėja senukus, šiaip sau, dėl smagumo. Kibirą su žuvimis jie per ketverius metus apvertė tiek kartų, kiek mūsų senbuviams ir per 24-erius metus nepavyko“, – prisimindamas pingvinų išdaigas, pasakojo Pavelas.

Beje, pingvinų istorijas galima išgirsti ir neišeinant iš namų. Jas pasakoja Pavelas.