Maža aktoriaus išpažintis po 40 metų

Jau daugiau nei prieš keturis dešimtmečius režisierius Algirdas Araminas Klaipėdoje kūrė filmą „Maža išpažintis“. Pagrindinio vaidmens atlikėjas panevėžietis aktorius Andrius Karka netrukus po filmavimų įsikūrė Kretingoje, kur gyvena iki šiol ir moko vaikus groti fortepijonu. Jį išgarsinusio filmo vyras žiūrėti nemėgsta.

Garsių teatralų palikuonis

Andrius Karka pagal pasą – Andriejus. Kunigas krikštydamas pasakė, kad tarp Šventųjų Andriaus nėra, todėl vaiką pavadino apaštalo vardu. Tačiau visam gyvenimui prigijo vardas Andrius.

Kilęs iš Panevėžio, ten augo, tėvai aktoriai – Gediminas Karka ir Eugenija Šulgaitė, taip pat panevėžiečiai.

„Mano tėvai yra iš tos Juozo Miltinio dramos teatro “karališkos arklidės„ laikų, kur vaidino gražiausias mūsų aktorių žiedas – Bronius Babkauskas, Algimantas Masiulis, Donatas Banionis, Stasys Petronaitis, su jais ir Gediminas Karka bei Eugenija Šulgaitė“, – pasakojimą apie savo artimuosius pradėjo 65-erių A.Karka.

Iš Panevėžio – į Kretingą

A.Karkai, kaip ir jo tėvams, teko vaidinti filmuose. Garsiausias ir pagrindinis – Arūno vaidmuo Klaipėdoje filmuotoje kino juostoje „Maža išpažintis“.

Tačiau Andrius pasirinko ne aktorystę, kaip jo tėvai, o tapo muzikos mokytoju. Dar 1974 metais apsigyveno Kretingoje ir nuo tada dirba Meno mokykloje.

„Man užteko proto po tų visų kinų nesusirgti žvaigždžių liga, nenutraukti pradėtų mokslų“, – teigė Andrius.

Pasakodamas apie sprendimą apsigyventi būtent Kretingoje, Andrius juokavo: „Ta Žemaitija įtraukia kaip pelkė, ypač kai žavi žemaitė greta“. Be to, kuo daugiau metų, tuo sunkiau rengti revoliucijas ir persikelti gyventi kitur.

„Tas darbas – irgi misija. Po savęs norisi kažką palikti gero, įvesti žmones į meno pasaulį. Kad gyvenimo pabaigoje neatrodytų, jog viskas tuščiai praleista“, – mano A.Karka.

Vaidmuo visam gyvenimui?

Gyvenimas pasisuko taip, kad teko paragauti ir aktoriaus duonos. Tačiau tai buvo tik epizodai, ir daugiau nieko. Tam pasišvęsti Andrius neketino.

„Esu intravertas, išorinė saviraiška, poza absoliučiai man nepriimtina. Bet tas vaidmuo “Mažoje išpažintyje„ per visą gyvenimą man velkasi tarsi kokia purvina virvė“, – juokavo A.Karka.

Andrius Kretingoje jau beveik 40 metų moko vaikus groti fortepijonu. Mokiniai neretai jo irgi klausia apie aktorinę karjerą.

„Anksčiau labiau tuo domėjosi ir man rodydavo tą dėmesį, kurio visai netroškau. O dabar jų tėveliai jiems papasakoja, kad čia šitas, kurį neseniai per televizorių rodė“, – šmaikštavo A.Karka.

Neišvengiamas ratas

Kalbėdamas apie „Mažą išpažintį“, Andrius vardijo tuos, su kuriais tada dirbo – A.Araminą, Moniką Mironaitę, Rūtą Staliliūnaitę, A.Masiulį, Vytautą Kernagį. Visi jau mirę.

Tačiau nutylėjo, kad nebėra ir jo tėvo, aktoriaus G.Karkos, kuris taip pat vaidino tam filme vieną pagrindinių vaidmenų. Per daug skausminga.

Andriaus tėtis netikėtai mirė beveik prieš 22 metus, būdamas 68-erių. Šeimai tai buvo didelis smūgis. Mamai E.Šulgaitei dabar – 89 metai. Pasikeisdamas su seserimi dvyne Kristina, Andrius globoja mamą.

„Tas gamtos ratas sukasi nesulaikomai. Iš vienos pusės baisu, bet suvoki, kad tai neišvengiama. Prisimenu ir Klaipėdą, kokia ji buvo prieš 40 metų. Kaip visi per filmavimų pertraukas bėgdavome į S.Nėries gatvėje įsikūrusią garsiąją koldūninę valgyti koldūnų. Dabar ir jos nebėra“, – prisiminė A.Karka.

Garsiojo filmo nežiūri

Andrius teigia, kad kai jam teko pagrindinis vaidmuo, jis neturėjo jokių aktorinės technikos įgūdžių. Viskas buvo išgaunama per emocijas.

Tai buvo nauja patirtis, nes tai – pirmas rimtas filmas. Nors užaugęs teatralų aplinkoje, žmogus nebuvo profesionalas.

„Aš to filmo niekada nežiūriu. Nes į save žiūrėti yra didžiai nemalonu. O be to, ten – ir tėvas, man tai per skaudu. Viskas atsigamina. Nepasakyčiau, kad tas filmas man kelia teigiamas emocijas, neigiamų – daugiau“, – buvo atviras A.Karka.

Darbas su legendomis

A.Karka teigia, kad filmavimo aikštelė buvo didelė gyvenimo patirtis, ten sutiko įdomių žmonių.

„Dirbti kartu su M.Mironaite ar R.Staliliūnaite, kitomis legendomis – didelis dalykas. Tai buvo labai paprasti nuoširdūs žmonės“, – prisiminė Andrius.

Jei su žmogumi sieja filmavimo aikštelė, atsiranda labai draugiškas artimas ilgalaikis santykis.

Su maestro V.Kernagiu dar tada, filmuojant „Mažą išpažintį“, irgi susibičiuliavo. Su juo per filmavimus tris mėnesius gyveno viename kambaryje Giruliuose pas žmones.

Draugystė tęsėsi ir vėliau, bet Andrius pripažįsta, kad nemėgsta „kolekcionuoti“ pažinčių.

„Gyvenimas suveda, gyvenimas išskiria. Juk dirbtinai tos bičiulystės nepalaikysi. Jis ten, aš – čia, kiekvienas užsiėmęs savo reikalais. Tada buvo bendras darbas“, – neslėpė A.Karka.

Profesionalumo kaina

Išgarsėję aktoriai, pasak A.Karkos, turėtų būti dėkingi kietai režisieriaus rankai. Jie esą buvo tarsi molis, iš kurių lipdė, ką norėjo, kol jie tapo geriausi. Gyvavo principas – rezultatas pateisina priemones.

„Bet kiek jiems tai kainavo, mačiau. Todėl supratau, kad aš tokios patirties nenoriu, ne tokia kaina“, – prisimindamas savo tėvus, apie režisieriaus J.Miltinio darbo metodus kalbėjo A.Karka.

„Režisieriaus A.Aramino metodai buvo panašūs. Kai filmuojant reikėdavo, kad aš būčiau tam tikros emocinės būsenos, žodžių neparinkinėjo. Man tokie darbo principai nepriimtini“, – pabrėžė Andrius.

Aštunto dešimtmečio Klaipėda

Kai filmavo „Mažą išpažintį“, uostamiesčio gatvių neatitverdavo. Pasak Andriaus, visi žmonės buvo labai geranoriški, niekas neprieštaraudavo, kad paklius į kadrą.

Klaipėda tais laikais, kaip ir dabar, buvo išskirtinis miestas.

„Jūra, uostas suteikia savo specifiką. Kalbu visiems žinomus dalykus. Klaipėda buvo kitokia nei likę Lietuvos miestai. Buvo gyvas centras, senamiestis – pilnas žmonių, miestas buvo kompaktiškesnis ir jaukesnis“, – įsitikinęs A.Karka.

Kuriant filmą, aktoriams teko plaukioti ir kateriais po marias, nors sunku net įsivaizduoti, kaip 1971 m. tokius dalykus leido. Jūrų uosto ir pačios pakrantės zona buvo ypač saugoma po klaipėdiečio kapitono J.Pleškio pabėgimo į Švediją su laivu.

„Filmavimai buvo derinti su aukščiausia partine valdžia ir kitomis struktūromis. Į jūrą mes neplaukėme, nes jūra buvo “kietai„ uždaryta, iki uosto vartų, ir viskas“, – prisiminė Andrius.

Klaipėdoje filmuota Danės krantinėse, buvusių Karininkų namų, dabartinės Koncertų salės, kiemelyje, Vytauto Didžiojo gimnazijoje, paplūdimyje prie jūros. Keli epizodai įamžinti ir uoste.

Filmavimo subtilybės

O visa kita buvo filmuojama Lietuvos kino studijos paviljone. Tada filmavimai vyko pusę metų, ne 3–4 savaites, kaip dabar. Paskui – montažas, garsinimai.

Andriaus personažą įgarsino dabar jau miręs aktorius Algimantas Zigmantavičius.

„V.Kernagio niekas nedubliavo, o mane įgarsino. Žinoma, keistai atrodo tokie dalykai. Ir tuos žmones, kurie mane asmeniškai pažįsta, tas balsas trikdo. Bet dubliavimas buvo įprastas dalykas“, – tikino Andrius.

Filme beveik nėra panoraminių vaizdų, tik gamtos epizodai ir keli vaizdai uoste. A.Karka teigia į tai neatkreipęs dėmesio ir svarsto, gal filmas buvo taip cenzūruotas, nes fiksuoti uosto tada beveik neleido? O gal toks šio kamerinio filmo sumanymas, kur platūs panoraminiai vaizdai nereikalingi?

„Gal čia operatoriaus Donato Pečiūros buvo tokia stilistika. Bet ir pats režisierius A.Araminas buvo išbandęs operatoriaus duonos, pats per akutę žiūrėdavo. Tačiau tais laikais tas filmavimas buvo didžiai komplikuotas“, – prisiminė Andrius.

Tai juostos brokas, tai kameros brokas, tai ryškumas nesuderintas – nuolatiniai perfilmavimai. Dublių būdavo nuo 3 iki 8.

„Iškankindavo tokie dalykai. Perfilmuoti teko daug. Atvažiuodavome į Klaipėdą ir filmuodavome viską, kas susiję su Klaipėda. Paskui prasidėdavo darbas Vilniuje, kino studijos paviljonuose“, – pasakojo A.Karka.

Ideologija – neišvengiama

Filmas tais laikais atrodė maištingas. Vien ko vertos beveik pirmąkart viešai nuskambėjusios V.Kernagio dainos? Tačiau neišvengta ir ideologinių momentų, įpinti prisiminimai apie pogrindinę kovą su nacistais.

„Kiekvienas filmas turėjo praeiti cenzūrą Maskvoje. Todėl ideologinio momento išvengti buvo neįmanoma. Bet pats filmas atspindi ano laikmečio nuotaikas, jaunimo gyvenimą, santykį su tėvais“, – mano A.Karka.

Filmas buvo aktualus tais laikais, antraip nebūtų sulaukęs tokio didelio rezonanso tada ir tokios nostalgijos šiandien.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Lina

Lina portretas
Gerbiamam aktoriui Andriui Karkai linkiu stiprios sveikatos ir daug nuostabiai gražių dienų.

Lina

Lina portretas
Seni filmai,geri filmai,nesibaigia niekados.Puikūs aktoriai,puikus ir kinas.

Toma

Toma portretas
Nereikia kepti filmų.Juos reikia kurti-nuoširdžiai,atvirom emocijom.Neturi,ką pasakyti,nelįsk į kūrėjus.Nebėra suvaržymų,cenzūros,bet nebėra ir AKTORIŲ.Tik bunkių-zvonkių pilna.
VISI KOMENTARAI 16
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių