Matematikos mokytoja: karantinas – tarsi Dievo dovana

Šmaikšti ir neieškanti žodžio kišenėje M. Gorkio mokyklos matematikos mokytoja Maja Tarachovskaja karantiną priėmė kaip Dievo skirtą dovaną. Kai vieni kentė izoliaciją, kiti keikė ribojimus įvedusią valdžią, klaipėdietė nuotoliniu būdu mokė vaikus ir pabaigė rašyti tris savo knygas.

Grėsė vidinis sprogimas

– Kaip išgyvenote karantiną?

– Labai kūrybingai. Pirmiausia, įsisavinau naują – nuotolinio mokytojo profesiją. Maža to, per karantiną parašiau tris labai brangias man knygas. Vieną jų buvau pradėjusi rašyti prieš šešerius metus, kitą – prieš penkerius, o trečią – praėjusią vasarą. Jos taip ir gulėjo nepabaigtos. O per karantiną rašiau kasdien. Įsisukau į absoliutų maratoną. Pasirodo, kūrybiškų žmonių negalima uždaryti. Žmogus yra socialus padaras, izoliacija jam pražūtinga.

– Ar kam nors jau rodėte savo kūrinius?

– Kasdien kiekvieną naują skyrių įkeldavau į savo feisbuką. Žmonės skaitė ir laukė tęsinio. Pabaigiau vieną knygą, pradėjau antrą. Atvirai pasakysiu, karantinas man tapo Dievo dovana, nes iki tol jaučiausi beprotiškai pavargusi nuo visko.

– Kas jus slėgė?

– Viskas. Net kilo mintis mesti darbą mokykloje. Nesupratau, kam ir dėl ko mes visa tai darome. Ant mokytojų užvertė krūvą kažkokios nereikalingos dokumentacijos tvarkymo, tai visiškai nepadeda mokytojo darbui, o tik trukdo. Per karantiną be tų planų pildymo puikiausiai susitvarkėme. Pavargusi nuo visko dar prieš karantiną buvau ne aš viena, bet ir dauguma mano kolegų.

Žmogus yra socialus padaras, izoliacija jam pražūtinga.

– Ir staiga paskelbė karantiną, kas pasikeitė jūsų gyvenime?

– Aš taip morališkai nuo visko pailsėjau. Vedžiau pamokas, rašiau knygas, kasdien važiuodavau į pajūrį. Pasirodo, reikėjo išsiveržti iš įprasto gyvenimo ritmo. Supratau, jei ko nors nepakeisiu, tai tas karantinas mane sunaikins. Ir tik tokiu būdu išgyvenau.

Nuotolinio mokymo grimasos

– Užsiminėte apie nuotolinį mokymą, ar vaikams iš to buvo kokia nors nauda?

– Dvejopas jausmas, nors, mano nuomone, jis labiau pakenkė nei padėjo. Nuotolinis mokymas ne visiems tinka. Yra tokių vaikų, kurie be tarpusavio bendravimo tiesiog vysta. Juos užvaldo prasta nuotaika, apima depresija. Nepatogu ir patiems mokytojams. Atrodo, kas čia blogo, sėdi sau namie prieš ekraną ir kalbi. Bet viskas buvo labai neapgalvota. O laiko galvojimams neliko. Jau dabar mes esame tam pasiruošę, o tada blaškėmės nuo vienos programos prie kitos, vaikai nesuprato, ko tie mokytojai iš jų nori. Ypač sunku buvo su mažesniaisiais. Vyresnių klasių moksleiviams, priešingai, jie jau beveik suaugę žmonės, tai nuotolinis mokymas jiems buvo kaip tik.

– O jums pačiai tas nuotolinis mokymas buvo sunki užduotis?

– Negaliu sakyti, kad tai kažkoks šokas ar stresas, tačiau daugumai mokytojų persilaužti buvo nelengva. Juk už mokinių stovėjo jų tėvai, jie viską matė ir girdėjo, ko mokytojas moko. Taigi nuotolinis mokymas atskleidė visus mokyklos pliusus ir minusus. Nuoširdžiai dirbantį mokytoją tėvai pagaliau įvertino.

– Tai ar buvo kokia nauda iš nuotolinio mokymo?

– Mano nuomone, didžiausia viso to nauda, kad pagaliau supratome, jog tai, ką mes lig tol vadinome blogai, iš tikrųjų nebuvo taip jau blogai.

– O kokie tokio mokymo minusai?

– Trūko bendravimo. Juk mokykla ne tik mokymo įstaiga. Ugdymas netgi atsitraukia į antrą planą, pirmiausia yra asmeninis mokytojo bendravimas su mokiniu, kai gali su juo pasikalbėti, paguosti, paaiškinti ne per ekraną, o tiesiogiai. To niekas negali pakeisti, kad ir kaip kas mėgintų įrodyti, koks nuostabus dalykas yra nuotolinis mokymas. Tačiau kai kuriems vaikams tai labai tiko, ypač specialiųjų poreikių moksleiviams. Jų neblaškė bendramoksliai, jie normaliai reagavo į mokytojo pastabas. Nors jų tėvai bijojo namų mokymo, jie buvo įsitikinę, kad jų vaikai turi socializuotis, bet, kaip parodė mano asmeninė praktika, kai kurie tokie vaikai apskritai negali būti visuomenėje, jie ten jaučiasi blogai. Tokiems mokiniams nuotolinis mokymas buvo idealus variantas.

Reikalavo laimingos pabaigos

– Kaip jums liko laiko rašymui, kūrybai?

– Taip jau yra, kad rašyti galiu bet kur, net eilėje, ko nors laukdama. Šiaip tai rašiau vakarais ir naktimis, kai visos pamokos baigdavosi ir mokinių namų darbai būdavo ištaisyti.

Premjera: pagal klaipėdietės M. Tarachovskajos pjesę "Mes – astronautai" Klaipėdos žydų bendruomenės teatras "Šatil" pastatė spektaklį. / Vytauto Petriko nuotr.

– Apie ką jūsų knygos?

– Pirmasis romanas labai moteriškas, jis vadinasi "Labas, aš". Tai apie šeimoje gyvenančią, bet iš esmės labai vienišą moterį, kuri kas rytą prieina prie veidrodžio ir pažvelgusį į jį, ištaria: "Labas, aš." Nuo to prasideda jos diena. Ji – biologijos mokytoja, dažniausiai patenkanti į nevykusias situacijas. Knyga ir liūdna, ir savotiškai linksma. Mano herojė nelabai laiminga, tačiau, kadangi kiekvieną dieną naują skyrių įkeldavau į internetą, skaitytojai ėmė reikalauti laimingos pabaigos, ir aš ją sugalvojau.

– Apie ką kitos dvi knygos?

– Turiu čečėnų kilmės bičiulę, gyvenančią Gruzijoje. Ji labai sudėtingo likimo žmogus, per abu Čečėnijos–Rusijos karus praradusi visus savo artimuosius ir pati vos liko gyva, ji man padovanojo savo gyvenimo istorijos epizodą, kuris transformavosi į knygą. Trečiosios mano knygos likimas irgi nepaprastas. Kai vedė mano antrasis sūnus, nusprendžiau parašyti "Anytos abėcėlę". Jau turėjau vieną marčią, dabar – antrą. Tada pradėjau rašyti tą abėcėlę. Labai šauniai viskas liejosi, žmonės noriai skaitė. Ir staiga mūsų santykiai su antrąja marčia kažkaip ne taip pakrypo, jie buvo draugiški, bet gal ne visai nuoširdūs. Ir aš lioviausi rašiusi. Supratau, kad negaliu rašyti to, dėl ko man paskui bus gėda. Gi ir aš mokausi būti anyta. O marčios juk visos skirtingos. Šešerius metus nieko nerašiau ir staiga supratau, kad turiu tęsti, nes ir pati subrendau, jau tapau patyrusia anyta ir todėl privalau išsaugoti puikius šeimos santykius. Vėl pradėjau rašyti, kasdien po skyrių nuo A iki Ž. Įdomiausia tai, kai baigiau rašyti, staiga mano santykiai su antrąja marčia tapo idealūs. Kas atsitiko, pati nesupratau.

– Gal ji perskaitė jūsų knygą?

– Nemanau. Nesu tikra. Veikiausiai mano žodžiai ir mintys savotiškai materializavosi. Man tai didelė paslaptis.

– O kaip jūsų pjesės, gal sukūrėte ką nors naujo?

– Dabar žydų bendruomenėje statome vieną kūrinį, kuris man labai brangus. Jis vadinasi "Man baisus pasaulis, kuriame nėra tavęs". Pastaruosius penkerius metus mačiau tik vieną šios, tada dar neparašytos pjesės vaizdą – vagone, kuris žmones veža į koncentracijos stovyklą, vyksta žydiškos vestuvės. Kas iš to turėjo užgimti, dar nesupratau. Prieš dvejus metus mirė labai puiki moteris, mano mamos bičiulė, ji buvo rusų kalbos mokytoja. Po metų vyko jos mirties paminėjimas, kur susitikau su jos vyru. Jis man sako: "Šiandien susiruošiau paskambinti jos mokinei, atverčiau jos užrašus, iš kurių iškrito lapelis, užrašyta jos ranka: "Man baisus pasaulis, kuriame nėra tavęs." Jis man prasitarė tarsi sulaukęs pranešimo iš ano pasaulio. Jau vakare žinojau, apie ką bus mano neparašyta pjesė. Ji bus skirta visoms pasaulio motinoms.

– Su žydų teatru, kur jūs vaidinate, daug dirba režisierius Nerijus Gedrimas, kaip jis įvertino jūsų naują pjesė?

– Nerijus yra nuostabus. Tą pjesę labai sunku statyti, reikia būti ekvilibristu režisūroje, kad tai padarytum. Siužetas yra toks: pusamžis vyras iš savo mamos gauna užrašus, kuriuose – kažkokios moters žydės laiškai jos sūnui Izenkai. Tas vyras pradžioje skaito ir nesupranta, kas tie žmonės ir kuo jis čia dėtas. Galiausiai paaiškėja, kad ta žydė – jo tikra mama, ir norėdama išgelbėti savo vaiką nuo mirties, jį vos gimusį  atidavė svetimai moteriai. Ta žydė liko gyva, bet ji iš didžiausios pagarbos tai moteriai, kuri užaugino jos vaiką, nepareiškė į jį jokių teisių, ji niekada su juo nesusitiko, bet per kiekvieną jo gimtadienį rašė savo sūnui laiškus, kuriuos jis dabar ir skaito. Yra toje pjesėje paskutinė eilutė, kurios aktorius per repeticijas nepajėgia pasakyti. Jis verkia. Kai tik baigėsi karantinas, iškart pradėjome repeticijas. Pjesėje vaidins 25 žmonės. Suprantama, pas mus tiek aktorių nebuvo, tada kreipėmės į klaipėdiečius: "Žmonės, jūs mums reikalingi." Ir atsiliepė pačių įvairiausių tautybių ir amžiaus žmonių. Mūsų režisierius, kuriuo negaliu nesižavėti, dirba išsijuosęs. Jis sugeba pasiekti pačią kūrinio esmę, jo gelmę. Mes jį pamilome visa širdimi. Jis dirba su tokiu malonumu ir taip džiaugiasi, kai  mums pasiseka.


Vizitinė kortelė

Pastaruosius 20 metų M.Tarachovskaja mokytojauja M.Gorkio progimnazijoje.

Su vyru Jevgenijumi užaugino tris sūnus.

Vaidina mėgėjų teatre.

Parašė per 40 pjesių, jas stato ne tik Rusijoje iki pat Usurijsko, bet ir Izraelyje, Kanadoje, Norvegijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, visose buvusios Sovietų Sąjungos respublikose, taip pat Ukrainoje.

Pjesės "Mamulės" (rus. "Mamki") ir "Mes – astronautai" jau pastatytos Klaipėdoje.

Savo kūrinius M.Tarachovskaja pasirašo Asios Kotliar slapyvardžiu.

Šį rugpjūtį Ukrainoje pagal A.Kotliar (M.Tarachovskajos) pjesę "Mano virtuvė" pradedamas filmuoti dviejų serijų filmas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Komentuotojams

Komentuotojams portretas
Klaipedoje yra ne tik gorkio gatve, bet ir mokykla, ir vaiku darzelis, ir pats gorkis. O kalciaiusias děl visko meras. Idiotizmo virsune. Durniai Jus Durniai, geriau patylekite.

kazkas

kazkas portretas
kazka painioja, Klaipedoje gorkio gatves daugybe metu nebera, yra tik rusu mokykla taip pavadinta... ir nekiskit, durniai, visur cia mero, nesprokit is neapykantos

Gina

Gina portretas
Taip, ji trenkta biskuti. Ir rašytoja, ir aktorė. Viskas labai mėgėjiška.
VISI KOMENTARAI 20
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių