„Išvadavimas“ – it krachas

Užėmė, bet ne išvadavo

Ilga raudonojo melo kelionė Klaipėdoje prasidėjo mažais žingsneliais.

Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto organas "Valstiečių laikraštis", leistas Vilniuje, 1945 m. vasario 3 d. pirmajame puslapyje išspausdino vyriausiojo kariuomenės vado, Tarybų Sąjungos maršalo Josifo Stalino įsakymą.

Jame rašoma: "1-ojo Pabaltijo fronto kariuomenė, perėjusi į puolimą, šiandien, sausio 28 d., užėmė Lietuvos miestą Klaipėdą (Memel) – svarbų uostą ir stiprų vokiečių gynybos atramos punktą Baltijos jūros pakrantėje, tuo būdu visiškai užbaigdama Tarybų Lietuvos valymą nuo vokiškųjų grobikų."

Išvardijus visus pasižymėjusius šiose kautynėse, priduriama: "Šiandien, sausio 28 d., 22 valandą, mūsų tėvynės sostinė Maskva Tėvynės vardu saliutuoja šauniajai 1-jo Pabaltijo fronto kariuomenei, užėmusiai Klaipėdos miestą ir užbaigusiai visišką Tarybų Lietuvos išvalymą nuo vokiškųjų grobikų – dvidešimčia artilerijos salvių iš dviejų šimtų dvidešimt keturių pabūklų."

Šis istorinis leidinys paviešintas Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus 39/45 ekspozicijoje.

Šalia kabo dar vienas irgi daug sakantis dokumentas – garbės raštas generolui leitenantui D.I.Samarskiui, kuriam J.Stalinas asmeniškai dėkoja "už Klaipėdos užvaldymą", ne už išvadavimą, kaip tada buvo pabrėžiama, kalbant apie kitus Lietuvos miestus.

Taigi patys užkariautojai suvokė ir pripažino, kad Klaipėdą (Memelį) jie ne išvadavo, o užėmė.

Bet nepraėjo nė metai, ir pradėta kurti miesto "išvadavimo" legenda, kurios kai kas laikosi iki šiol.

Jau kitais metais jų raštuose įrašo "Memelis" nebeliko, tik – Klaipėda.

"Jau kitais metais jų raštuose įrašo "Memelis" nebeliko, tik – Klaipėda. Vadinasi, metai prabėgo, ir istoriją pradėjo taisyti, o paskui atsirado žodžiai "išvadavome, daug žuvo". O juk jie net savo karių deramai tada nepalaidojo. Taip atsirado ideologinis pagrindas naujai epochai. Sausio 28-ąją "pergalę" pradedama švęsti, o tikrasis miesto gimtadienis nubraukiamas, tarsi 500 metų miesto istorijos ir nebuvo", – kalbėjo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikas Saulius Karalius.

Gimtieji namai tapo spąstais

Po šio Klaipėdos užėmimo, kurio "išvadavimo" operacija truko keturis mėnesius, nuo 1944-ųjų spalio, miestas buvo tuščias, sugriautas, užminuotas.

Strategiškai svarbioje Klaipėdoje sovietams verkiant reikėjo darbo jėgos.

Čia buvo kviečiami atvykti žmonės iš Rusijos, kitų Lietuvos miestų, taip pat buvę klaipėdiečiai, kurie pasitraukė į Vokietiją.

"Buvo vykdoma labai aktyvi propaganda. Ir apie 8 tūkst. Klaipėdos krašto gyventojų grįžo. Tie, kurie grįžo, po 1947 m. gruodžio 16 d. įsakymo visi automatiškai tapo Tarybų Sąjungos piliečiais. Ir kai tik gavo pilietybę, prasidėjo trėmimai. Beveik pusė tų sugrįžusių lietuvininkų buvo išvežti į Sibirą. Įsivaizduojate, tie žmonės evakavosi, nukentėjo nuo vokiečių, iš ten grįžo atgal į Klaipėdą ir vėl buvo represuoti", – klaipėdiškių tragediją akcentavo istorikas.

Tragedija palietė visus

S.Karalius ekspozicijoje rodo mažos Klaipėdos krašto mergytės Annes Hofman nuotrauką. Vaikui vos dveji.

Jos tėtis žuvo per evakuaciją, mama nusižudė, kai pabėgėlius pavijo Raudonoji armija.

Nė nekyla klausimų, kad moteris buvo išprievartauta. Jos dukrelės išvaduotojai nelietė, "tam reikalui" ji buvo per maža.

Mergaitė tapo viena iš tų kelių tūkstančių vadinamųjų vilko vaikų, kurie netekę tėvų, išbadėję ieškojo užuovėjos ne tik savo tėviškėje, bet ir visoje Lietuvoje.

Jie buvo išprievartauti, paniekinti, pažeminti. O tų, kurie grįžo, namai jau buvo užimti, jų ten niekas nebeįsileido.

Už pagalbą "priešų" vaikams tada grėsė tremtis.

"O koks siaubingas buvo tas pabėgėlių persekiojimas, besitraukiančių kartu su vokiečių kariuomene – tas bombų mėtymas ant kolonų, traiškymas tankais ant Kuršių marių ir Aistmarių ledo. Žmonės buvo išblaškyti. Paskui dar 10 metų vokiškuose laikraščiuose mirguliavo skelbimai: ieškau, ieškau, ieškau to ir to iš Mėmelio. Jie buvo išprievartauti, paniekinti, pažeminti. O tų, kurie grįžo, namai jau buvo užimti, jų ten niekas nebeįsileido. Ir nors karas baigėsi, Mažosios Lietuvos aktyvistus toliau persekiojo KGB. Ta tragedija tęsėsi. Tokių klaipėdiečių istorijų yra šimtai", – pasakojo S.Karalius.

Tragedija tęsėsi ir po karo

Miestas ir kraštas neteko visko – ir paprastų žmonių, ir šviesuolių.

S.Karalius vardijo tarpukario Klaipėdos miesto tikrojo elito atstovus, kurių vieni pateko į vokišką nacių mėsmalę, kiti – į sovietų.