Naktis – per antskrydį

Lietuvių konvojus į Ukrainą išsiruošė su fondo „Mušk maskvėną sotus“ surinkta parama.

Vyrai ir moterys gabeno 14 visureigių, kone iki lubų prikrautų įvairiausios įrangos, kurios prašė Ukrainos kovotojai.

Lietuviams pasisekė – jiems vos tik spėjus kirsti Ukrainos sieną, pasienio punktuose eismas buvo paralyžiuotas dėl informacinės sistemos gedimo.

„Pirmąją naktį praleidome Lvove. O kitą dieną Kijevą ir daugelį kitų miestų atakavo dronai ir balistinės raketos, kurios sugriovė elektros tiekimo sistemas. Šeštadienio naktį daugelį kartų teko viešbutyje leistis į priedangą, rusai atakavo Ukrainą balistika. Tačiau nebuvo taip blogai, kaip rugsėjį, kai teko išgyventi vieną didžiausių atakų, kurią patyrė Ukraina“, – pasakojo paramos fondo įkūrėja Rimantė Stepienė.

Paramos fondą „Mušk maskvėną sotus“ Rimantė įkūrė su vyru Vytautu Stepu, kuris yra Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto akademinių reikalų prodekanas.

Pora augina tris mažamečius vaikus ir sugeba ne tik rinkti paramą Ukrainos kariams, bet ją patys ir veža į Ukrainą.

„Manęs bendrakeleiviai klausė, kaip aš galiu miegoti, kai girdisi sprogimai? Aš atsakiau, kad auginant tris vaikus prie visko pripranti“, – juokėsi moteris.

Subūrė: į pagalbą gabenant paramą Ukrainai susirinko daugybė vienas kito nepažinojusių žmonių, kurie kelionėje veikė it vieninga komanda. / Asmeninio archyvo nuotr.

Mamai – sūnaus kūnas

„Šį kartą išvežėme 14 automobilių, nors planavome 15. Vienos mašinos negabenome vien dėl to, kad jos nespėjome paruošti. Nereikia papildomai apkrauti karių rūpesčiais. Bendradarbiaujame su vietos labdaros fondu. Kariams atgabentus automobilius dažniausiai perduodame ukrainiečių fondui Kijeve. Labai retai važiuojame į šalies gilumą“, – pasakojo R. Stepienė.

Moteris prisipažino, kad abejoja, ar būtina lietuvių savanoriams lįsti labai giliai, važiuoti priefrontės link.

„Nebent kariai negali pasiimti laisvos dienos ir atvažiuoti patys parsigabenti automobilių. Pašalinių žmonių lindimas gali atnešti nelaimių. Gal ir būtų smalsu pamatyti. Bet, mano galva, mūsų darbas yra pristatyti paramą, ir tiek“, – kalbėjo moteris.

R. Stepienė prisiminė ukrainietės Tetjanos įkurtą fondą „Saviems“.

„Su Tetjana susipažinome ypatingomis aplinkybėmis. Vyrukai gabeno mašinas. Sustojus pasienyje prie jų priėjo vyresnio amžiaus moteris, kuri teiravosi, kiek kainuoja visureigiai Lietuvoje. Pasikalbėjusi paprašė kontakto. Vėliau ši moteris susisiekė su mumis ir papasakojo, kad turi susitaupiusi apie du tūkstančius eurų, o jos sūnus žuvo Kursko operacijoje. Motina niekaip negalėjo atgauti sūnaus kūno“, – pasakojo R. Stepienė.

Paaiškėjo, kad šio kario bičiuliai iš to paties dalinio nusprendė rizikuoti ir pargabenti žuvusiojo kūną.

„Jie jį parvežė, o mama nusprendė šiems kariams atsidėkoti, todėl ieškojo bekelei tinkančio visureigio. Man tai išgirdus, širdis į kulnus nusileido. Nusprendėme neimti jokių pinigų iš moters. Pati susisiekiau su jos sūnaus brigada ir paklausiau, koks jų poreikis?“ – prisiminė R. Stepienė.

Vienas karių, atsidėkodamas už paramą, mums pasiūlė pagalbą.

„Vežant paramą reikia sutvarkyti daugybę dokumentų, o šis karys prasitarė, kad jo sesuo įkūrusi paramos fondą, kuris gali padėti viską sutvarkyti. Štai taip mes susipažinome su Tetjana, kuri mums nuolat siunčia vaizdo įrašus su karių, kuriems išvežta parama, padėkos žodžiais“, – pasakojo lietuvė.

Patirtis: A. Pocius žygiui į Ukrainą apsisprendė vos išvydęs fondo pagalbos prašymą. / Asmeninio archyvo nuotr.

Gimtadienis – kelionėje

Ši kelionė į Ukrainą R. Stepienei įstrigs atmintyje. Moteris karo talžomoje Ukrainoje atšventė 36-ąjį gimtadienį.

Moteris bičiulių prašė jai dovanų nesiųsti, o paremti fondą auka 67 brigados paramediko transporto įsigijimui.

„Man tai bus geriausia dovana, jei turėsime šiam pirkiniui visą sumą“, – socialiniame tinkle bičiuliams rašė lietuvė.

„Su kariais bendraujame feisbuke, tad jie žinojo apie gimtadienį. Visko pridovanojo, dar tik sugrįžusi pakuoju dovanas“, – juokėsi moteris.

Skambučiai iš fronto

Pačios R. Stepienės giminės iki šiol gyvena Ukrainoje, tačiau moteris paramos vežimo metu retai suka aplankyti artimųjų.

„Važiuoja apie 15 žmonių grupė, būtų sudėtinga blaškytis po gimines. Tad dažniausiai laikomės kartu, renkamės paprastą nakvynę. Šį kartą nakvota kapsuliniame viešbutyje“, – teigė moteris.

Lietuvė prisipažino, kad vaikystėje daug laiko praleido Ukrainoje.

„Dėdė sovietų laikais išvažiavo į Donecką ir ten sukūrė šeimą. Man Ukraina labai artima. Aišku, artimieji jau yra pabėgę iš Donecko. Pati, nuvažiavusi į Donecką, matydavau prorusiškas nuotaikas. Aš ten negirdėdavau ukrainiečių kalbos, mokyklos buvo tik rusiškos“, – prisipažino lietuvė.

Dėl to moterį stebina kai kurių Lietuvos piliečių abejingumas karui Ukrainoje.

„Aš feisbuke rašau ir rašau, kad žmonės matytų, kas ten vyksta, kad paramos labai reikia frontui. Rašau dar ir dėl to, kad tie, kurie aukoja paramai, jaustųsi dalimi, būtų įvykių sūkuryje. Žmonėms labai to reikia“, – tvirtino R. Stepienė.

Moteris tikino, kad ne fizinis, o psichologinis nuovargis labiau vargina.

„Esu nuolatiniame ryšyje. Kartais tai net vargina. Tačiau per ketverius karo metus su kai kuriais kariais užsimezgė labai šiltas ryšys ir jie kartais skambina vien dėl to, kad pasikalbėtų, pasipasakotų. Kariai prisipažįsta, kad visko savo šeimoms jie negali papasakoti, artimuosius tai iškankintų. Jie pasakoja mums“, – pastebėjo moteris.

Ji prisiminė, kad karo pradžioje žuvo vienas fondo bičiulių.

„Dabar kol kas visi tie, su kuriais kontaktuojame, dar vis gyvi“, – džiaugėsi moteris.

Ukrainiečių karių paklausta, ar lietuviai turi panašų posakį į „Slava Ukraini“, kuris reiškia pasipriešinimą, patriotizmą ir solidarumą, R. Stepienė atsakė, kad Lietuvoje tai būtų šūkis „Vardan tos Lietuvos“.

„Ukrainiečiai ne tik atsiuntė vėliavą, ant kurios buvo užrašas „Vardan tos“. Jie ant iššautos gilzės vienoje pusėje išgraviravo Ukrainos herbą, kitoje pusėje – Vytį ir užrašė „vardan tos“, – karių dovaną prisiminė moteris.

Pastangos: ukrainietės Tetjanos (kairėje) fondas padeda V. ir R. Stepų fondui sutvarkyti gabenamų į frontą automobilių deklaracijas. / Asmeninio archyvo nuotr.

Visureigių paieškos

R. Stepienė prisipažino, kad jiems su vyru sudėtingiausia yra surasti tinkamą automobilį.

„Tinkamų visureigių nėra daug. Jų Lietuvoje iš viso nėra. Dažniausiai tokių mašinų laukiame parvykstant iš Anglijos. Ir kaina visai kitokia. Jei tokios mašinos ieškosi Lietuvoje, jos kaina bus 3 tūkstančiais eurų didesnė. Tačiau visų šių mašinų vairai – dešinėje pusėje“, – pasakojo moteris.

Automobiliais, kuriuose vairas yra dešinėje, nevalia važinėti ir Ukrainoje.

„Bet visi jie važiuoja į frontą. Fronte nesvarbu, kurioje pusėje vairas“, – pastebėjo moteris.

Vien per per šiuos metus fondas į Ukrainą išgabeno 110 automobilių.

„2022 m. mums gimė dukra, tad buvo sunku. Pasirišdavau dukrą ir eidavau pakuoti dėžučių, siuntinių į frontą. Mes su vyru vieni nebūtume pajėgę viso to padaryti be būrio pagalbininkų ir bendraminčių. Atsirado du vaikinai, kurie supranta apie automobilius, jie gali išrinkti juos, jei reikia, net ir paremontuoti. O svarbiausia, dar kartu ir padeda nuvežti. Juk negali nupirkti laužo“, – pasakojo lietuvė.

Vaikams ūgtelėjus, į keliones leidžiasi abu tėvai.

„Labiausiai energijos suteikia karių dėkingumas, tos jų akys. Nesvarbu, ar „Starlink’ą“ nuvežei, ar didžiulį visureigį. Jų dėkingumas lygiai toks pat“, – šypsojosi savanorė.

Prie sienos – ašaros

Šioje kelionėje lietuviai susidūrė su ukrainiečių emocijomis dar net nekirtę sienos.

„Eilė Lenkijos pasienyje buvo labai didelė, tad stovėjome apie keturias valandas. Su vyru važiavome autobusiuku, kuris turėjo tranzitinius numerius. Prie sienos pamatėme dar tokias dvi mašinas. Stovint prie deklaravimui skirtos būdelės, aš ėmiau dairytis katės, kurią kiekvieną kartą pamaitinu, kai tik važiuojame. Priėjo dvi moterys ir paklausė, kur mes mašinas „varome“. Atsakiau, kad į frontą. Jos apsiverkė ir parodė, ką tesugebėjo įpirkti saviškiams kariams“, – pasakojo R. Stepienė.

Moterys mostelėjo į dvi senutėles mašinas – „Opel Astra“ ir „Renault“.

Lietuvė prisipažino, kad irgi ne stebuklingą mašiną su vyru vairavo, tiesa, keturiais ratais varomą.

„Moterų akys iškart apsipylė ašaromis, jos puolė dėkoti, kad mes, lietuviai, darome tokius darbus. Ir „VW Transporter“ buvo išgirtas, ir mes už tai, ką darome“, – prisiminė moteris.

Šį kartą lietuviai į Ukrainą išgabeno dvi galingas nešiojamas elektros stoteles, tris „Starlink’us“, nešiojamąjį kompiuterį, kariškiams tinkamų batų, rūbų, kitos amunicijos siuntinį, akumuliatorių.

Kariams išgabenta net 40 padangų, maskuojamųjų tinklų, įvairių medicinos priemonių – vaistų, infuzinio skysčio, kateterių, vitaminų, tvarsliavos. Išgabenta ir didžiulė palapinė kariams.

O kariams skirtų šiltų kojinių primezgė Rimantės močiutė, kuri šiai užduočiai paaukojo daug laiko, nors moteriai – 89 metai.

Į Ukrainą konvojus išvežė net ir maisto gyvūnams.

„Pasitraukus daliai gyventojų, liko labai daug beglobių gyvūnų. O kai kurie žmonės pasiliko vien dėl to, kad turi gyvūnus. Bendradarbiaujame su viena ukrainiete, kuriai nugabename gyvūnų maisto, vaistų“, – patikino moteris.

R. Stepienė prisiminė vieną karį, kurio daliniui buvo nugabentas visureigis.

„Jis yra škotas. Fronto linijoje priglaudė šunį. Bet tai dar ne viskas – jis augintiniui gavo visus reikalingus dokumentus, šuo buvo paskiepytas, šeimininkas gavo tarptautinį pasą augintiniui. Vyras pasakojo, kad jo šeima jam pažadėjo, jog jei jis žūtų, šeima privalės atvažiuoti ir pasiimti šį šunį“, – kalbėjo moteris.

Palikimas: po rusų pasaulio nešėjų invazijos Ukrainos žemėje liko sugriauti ne tik pastatai, bet ir žmonių likimai. / Asmeninio archyvo nuotr.

Be elektros, bet nesiskundžia

Į šią kelionę paskutinę minutę susirinko vienas kito net nepažinojusių žmonių būrys.

R. Stepienė buvo paskelbusi žinutę, kad paramos konvojus jau paruoštas, tačiau trūksta vairuotojų, kurie nugabentų paramą.

„Kai perskaičiau žinutę, nė akimirką nesuabejojau. Didelių pinigų neturiu. Bet turiu rankas, kojas ir laiko. Galiu savo laiką skirti tokiam dalykui. Lietuvoje yra nemažai fondų. Bet man šio fondo pavadinimas „Mušk maskvėną sotus“ labai jau įspūdingas atrodė“, – juokėsi Algirdas Pocius iš Viduklės.

Požiūrį į paramos vežėjus A. Pocius pajuto jau prie pat Ukrainos sienos.

„Stovėjome eilėje, vienas ukrainietis su daugybe vilkikų dokumentų prisistatė deklaracijai. Muitininkė jam pasakė, kad palauktų, juk štai stovi žmonės, kurie veža paramą mūsų šaliai“, – prisiminė vidukliškis.

A. Pocius stebėjosi tik ukrainiečių vairavimo ypatumais.

„Vilkikai važiuoja 100 km/val. O autobusai juos dar ir lenkia. Ten lenkiama abiem pusėmis. Lenkti dešine puse – įprastas reikalas“, – šypsojosi vyras.

Lietuvių kortežą pasitiko vietos kariai. Ukrainiečiai širdingai dėkojo už paramą.

O lietuviai, kurie kariauja Ukrainoje, atvykėliams surengė ekskursiją.

„Pačiame Kijeve ukrainiečiai nesiskundžia, kad elektra tiekiama pagal grafiką. Viskas veikia, viskas dirba. Dirba daugybė generatorių. Žmonės nesureikšmina tokių dalykų. Mus nuvežė į Bučą, Irpinę, Borodianką. Labiausiai rusų nusiaubtus miestus. Tačiau karo ženklų ten faktiškai nebelikę. Ukrainiečiai viską atstatė, viską suremontavo“, – stebėjosi A. Pocius.

Lietuvis karys parodė apkasus, kuriuose pats sėdėjo per mūšius dėl Irpinės.

„O štai Kijeve vis dar yra daugybė sugriautų pastatų. Iki šiol stovi nuniokotas dangoraižis. O šalia matėme šiluminę elektrinę jau su naujai pastatytais kaminais“, – pastebėjo vidukliškis.

Padėti reikia

A. Pocius prisipažino, kad, būdamas jau brandaus amžiaus, nusprendė dalyvauti karinio pasirengimo mokymuose.

„Negali sudėjęs rankas laukti, kol rusai ateis. Turi būti pasiruošęs, privalai išmanyti, ką būtent tu konkrečiai darysi atėjus dienai X. Užsirašęs karo komendantūroje, dalyvavau baziniuose karinio rengimo kursuose. Atsiradus galimybei, padėjau nuvežti paramą. Ukrainai to pirmiausia reikia. Tačiau tai yra mažiausia, ką mes visi privalome daryti“, – patikino vyras.

Tiems, kurie aiškina, esą Lietuva nesirūpina savo piliečiais, o rūpinasi svetimais, A. Pocius griežtai atrėžė.

„Reikėtų tokių piliečių paklausti – o ko jums trūksta? Kodėl jums kažkas kažką turi duoti? Nevalgę, nemiegoję, po bombų antskrydžiais gal gyvenate, gal jums namus sugriovė ar artimuosius užmušė? Aš niekada neklausiu, kodėl reikia padėti Ukrainai. Nes reikia“, – akcentavo vyras.