Vaiką išmetė pro langą
Neseniai vienas Bendrojo pagalbos centro (BPC) telefonu paskambinęs vyras pasakojo, kad turėjo santykių su nepilnamete.
Žmogus teigė, kad mergina pastojo, o jis manąs, jog yra to vaiko tėvas. Vyras norėjo apie šią nuodėmę prisipažinti policijai.
Operatorei teko greitai nuspręsti, ar žmogus pokštavo, o gal jį tikrai kamavo sąžinė.
„Jauni mūsų darbuotojai geba labai greitai duomenis įvesti į sistemą, jie gerai moka anglų kalbą, bet stokoja gyvenimiškos patirties. Ne vienas jų baigę kursus ir praktiką. Po pirmųjų kelių darbo mėnesių taip pat ne vienas suvokia, kad šis darbas nėra toks lengvas, kaip galėjo atrodyti, ir ryžtasi jį palikti. Juk realiai gelbstime žmonių gyvybes, ne vienam tenka išgirsti baisių įvykių garsus. Taip buvo, kai tėvas išmetė pro langą vaikelį. Vyras pats paskambino pagalbos telefonu ir kalbėjo, kad reikia kariuomenės, kad tuoj viskas sprogs. Operatorė išgirdo pagalbos šauksmą ir įvertino, jog nepaisant nerišlios skambinančiojo kalbos, pavojus buvo realus. Gaila, vaikelis buvo nebegyvas“, – prisiminė BPC Klaipėdos skyriaus vadovas Vaidas Masiliauskas.
Klausimai – ne iš smalsumo
V. Masiliauskas neslėpė – pagalbos telefonu atsiliepiančių operatorių darbas labai sunkus. Ne vienas baigęs kursus suprato, kad atsiliepti telefonu ir kalbėti su pagalbos prašančiais žmonėmis negalės.
Pirmos keturios pokalbio su skambinančiuoju sekundės skiriamos nustatyti, ar žmogui reikalinga skubi pagalba. Pranešimai tarnybą pasiekia ir trumposiomis žinutėmis.
Tik profesiniai operatoriaus įgūdžiai padeda nustatyti, ar pagalbos prašymas yra tikras, o ne apsimestinis.
„Juk stresą išgyvenantis žmogus būna pasimetęs, nemoka suformuluoti teiginio arba būna piktas, išgirdęs operatoriaus klausimus. Reikia suprasti, operatorius turi klausimyną ir privalo išgauti atsakymus. Ši informacija perduodama policijai, medikams ar gelbėtojams. Tarnybų darbuotojai tikslina įvykio aplinkybes, kad žinotų, kaip reaguoti. Operatoriai jaučia, ar žmogus mėgaujasi meluodamas, ar yra ištiktas streso. Dažniausiai operatoriai teisingai įvertina situaciją ir išsiunčia reikiamas pajėgas“, – pasakojo V. Masiliauskas.
Operatoriai jaučia, ar žmogus mėgaujasi meluodamas, ar yra ištiktas streso.
Būsimieji operatoriai tris mėnesius mokosi kursuose, atlieka praktiką ir tik po to laiko egzaminą. Tada jiems leidžiama dirbti.
Stresas – kiekvieną dieną
Bendrojo pagalbos centro skyriuje dirbančiai psichologei neretai tenka bendrauti ir su BPC operatoriais, nes jie kasdien patiria daug streso. Jai tenka nelengva užduotis suvaldyti baisių išgyvenimų patyrusių žmonių emocijas.
Kartą teko kalbinti vaiką, kuris matė ir pagalbos telefonu pranešė apie tai, kad žuvo jo mama.
BPC operatoriai tarp savęs skambinančiuosius skirsto į kelias grupes. Viena jų – nuolatiniai „savižudžiai“. Tai yra asmenys, reketuojantys dėmesio, jie apie neva ketinimą nutraukti savo gyvybę praneša dešimtis kartų per metus.
Tokius BPC darbuotojai pažįsta ir iš balso, ir iš telefono numerio. Kad ir kiek kartų žmogus pranešė apie tokius ketinimus, nereaguoti į juos nevalia.
Pasirodo, Klaipėdoje gyvena „tiktokerė“, kuri internetu transliuoja, kaip save žaloja. Jos sekėjai skambina į BPC ir prašo ją gelbėti. Gelbėtojai, medikai ir policininkai atskuba į šios moters namus, o ji neatidaro durų.
Yra buvę, kai gelbėtojai išlaužė jos buto duris ir sulaukė priekaištų, kad jai trukdoma daryti šou.
Ši etatine juokais vadinama moteris ir pati neretai kviečia pagalbą, nors jos visai nereikia.
Išgeria, o tada skambina
Yra ir tokių žmonių, kurie tyčia trukdo pagalbos centro ir specialiųjų tarnybų darbą. Pastebėta, kad neretai tai būna vieniši, vyresnio amžiaus, linkę girtauti vyrai.
Paskambinę pagalbos telefonu jie ima koneveikti ar tyčiotis iš atsiliepusių operatorių, o ryte vėl skambina ir bando atsiprašyti.
Kartais neadekvačiai elgiasi ir moterys. Viena tokių rašo trumpąsias žinutes pagalbos telefonu ir jose vis pasakoja, kaip jai sekasi šeimyninis gyvenimas tai su vienu vyru, tai su kitu, neretai jos žinutės primena komiškus pasakojimus.
Tikėtina, kad moteris piktnaudžiauja alkoholiu. Šią savaitę ji prisipažino mylinti policiją ir pati norėtų tapti policininke.
Atrodo, kad tokiu elgesiu bėgama nuo vienatvės, mat šie asmenys žino – operatoriai negali jų neišklausyti. Tokie žmonės mėgaujasi girdėdami draugišką, ramų balsą, paguodos žodžius.
Dėl tokių ir kitų panašių nepagrįstų skambučių vien pernai policija bendravo su 52 tokiais asmenimis ir atliko jų atžvilgiu tyrimą.
Sunkiausia diena – pirmadienis
Daugiausiai į pagalbos centrą skambinama liepą. Mat būtent tuo metu daug žmonių atostogauja, vartoja alkoholį ir patenka į keblias situacijas.
Labiausiai įtemptas laiaks BPC operatoriams yra po kiekvieno mėnesio 10 dienos, kai pradedamos mokėti pašalpos ir algos.
Sunkiausia savaitės diena – pirmadienis, o kiekvieną dieną skambučių pikas būna 17–18 val.
„Pašalpų savaitės pradžioje būna linksma, o po kelių dienų jau prireikia ir policininkų arba medikų. Atskira grupė skambintojų yra pranešantys apie kaimynų piktadarybes. Iš balso jau pažįstame klaipėdiečius, kuriems atrodo, jog kaimynai per rozetes jiems leidžia nuodingas dujas, ar ypatingomis bangomis virpina jų kūnus. Negalime patvirtinti moksliškai, bet statistika rodo, kad per pilnatį sulaukiame šiek tiek daugiau keistų skambučių, suaktyvėja ir psichikos problemų turintys žmonės. Operatoriui bet kuris skambutis turi būti svarbus, mūsų darbuotojai mokomi bendrauti su psichikos ligoniais. Kai tampa aišku, kad pagalbos nereikia, pasakoma tiesiai – tai nėra skubios pagalbos skambutis, tuo pokalbis baigiamas. Pandemijos ir karo Ukrainoje sukeltą nerimą mūsų darbuotojai pajunta pirmieji. Įtampa iškart atsispindi skambinančiųjų bendravime“, – teigė BPC Klaipėdos skyriaus vadovas V. Masiliauskas.
Norėjo užsisakyti picą
Kai kurie skambučiai sukelia BPC operatoriams šypsenas. Kažkas surinkęs 112 bandė užsisakyti picą, kitas klausė, kokiu maršrutu važiuoja kažkuris miesto autobusas.
Būta atvejų, kai žmonės netyčia apgavo pagalbos centro darbuotojus.
Taip kartą gatve einantis žmogus žvilgtelėjo į daugiabučio namo langą ir pamatė kambaryje pakaruoklį. Kai atvykę pareigūnai pateko į butą, labai nustebo pamatę tik ant spintos kabantį vyro kostiumą. Tai buvo netyčinė pranešėjo klaida.
Kai artimieji negali susisiekti su savo artimuoju, prašo specialiųjų tarnybų pagalbos.
Dėl įtarimų, jog kaimynas mirė, iškviesti ugniagesiai, pakilę ištraukiamomis kopėčiomis iki daugiabučio namo lango, pamatė kuo ramiausiai miegantį žmogų. Toks atvejis – itin dažnas.
Tada visiems palengvėja, nes rasti bute mirusįjį yra slogi patirtis ir policininkams, ir ugniagesiams.
Į ligoninę – su pjūklu
Pagalbos telefono operatoriai išgirsta ir labai pikantiškų pagalbos prašymų.
Vienas tokių užfiksuotas, kai vyras ant lytinio organo užsimovė metalinį žiedą. Netrukus organas ėmė tinti, o numauti metalinio daikto tapo nebeįmanoma.
Medikai negalėjo padėti į ligoninę nugabentam pacientui ir jau ten iškvietė ugniagesius.
Šie atsinešė į gydymo įstaigą diskinį pjūklą. Medikai neprileido jų su šiuo prietaisu prie paciento, teko ieškoti mažesnio, kur kas subtilesnio daikto, kuriuo būtų patogu perpjauti kietą, grūdintą metalą.
Tokie nuotykiai gresia ne tik nemaloniomis emocijomis, bet ir organo amputacija.
Medikai nesulaiko ašarų
Klaipėdos greitosios medicinos pagalbos stoties vadovė Regina Pocienė neslėpė – medikai – tokie pat žmonės, jie taip pat kartais nesulaiko emocijų ir pravirksta.
Nepaisant sunkių išgyvenimų, jiems tenka susitelkti, nes svarbiausia tokiu momentu yra paciento gyvybė.
O vienas fiziškai ir moraliai sunkiausių darbų ugniagesiui gelbėtojui, atliekančiam ir naro funkcijas, Rimantui Miklovui yra skenduolių paieška. Vyras neskaičiuoja, kiek jų yra ištraukęs.
Nors dažną dieną mato daug į nelaimes patekusių žmonių skausmo, ugniagesys R. Miklovas prisipažino, kad ir jam kartais labai sunku sulaikyti emocijas.
Vienas tokių atvejų buvo avarija P. Lideikio gatvėje, kai jaunuolio vairuojamas automobilis rėžėsi į medį, o nukentėjo greta sėdėjusi jo draugė.
Mašina buvo sumaitota, jos skardos suspaudė merginos klubus taip, kad tarpas tarp skardų buvo itin menkas.
Kai prispaustas automobilyje žmogus yra sąmoningas, vienas gelbėtojas lipa į mašiną ir bando jį raminti, kol kiti pjausto skardas.
Taip stengiamasi, kad nukentėjęs žmogus nesiblaškytų ir nepakenktų pats sau.
Tąkart merginos ranką laikęs Rimantas jautė ne tik jos nuotaiką, bet ir suvokė, kad situacija yra be galo rimta, gyvybė bet kurią akimirką galėjo išsekti.
Patirtos emocijos buvo tokios stiprios, kad gelbėtojas vėliau net ėjo į ligoninę lankyti šios merginos.
Peržengia per mirusįjį
„Į tradiciškai užduodamą klausima, ar bijau nerti arba žengti į liepsnos apimtą patalpą, atsakau labai paprastai – bijau, jei nebijočiau nebūčiau saugus. Jeigu mano darbo rūbai yra tvarkingi ir gerai prižiūrėti, specialiosios priemonės veikiančios, nesugadintos, o užnugaryje dirbantis žmogus – patikimas, nebijau nei nerti, nei gesinti ugnies. Bet visi šie veiksmai turi būti patikimi visu 100 procentų. Naro darbas – specifinis, mūsų vandenys yra tokie drumsti, kad tenka ieškomą objektą ne pamatyti, o apčiuopti“, – pasakojo R. Miklovas.
Kartais net visko mačiusius gelbėtojus stebina žmonių abejingumas.
Kartą R. Miklovui teko ieškoti ežere nuskendusio žmogaus. Ten pat ant kranto meškerioję vyrai ėmėsi patarinėti, kur ieškoti kūno, mat vienas jų buvo užkabinęs kūną, bet kabliukas nutrūko.
Nepaisant to, vyrai ir toliau merkė meškeres visiškai šalia žmogaus žūties vietos.
Dar labiau sukrečia žmonių abejingumas, kai iš jūros ištraukiamas nuskendęs žmogus vis dar guli ant paplūdimio smėlio, o kiti poilsiautojai jį peržengia ir abejingais veidais pėdina tolyn.
R. Miklovas atviravo, jog stengiasi nežiūrėti į ištrauktus skenduolius, kad šis vaizdas nepaliktų skaudaus pėdsako atmintyje.
Todėl gavęs užduotį ieškoti skenduolio sau mintyse jis sako, kad neieško žmogaus, o kokio nors daikto.
Ypač sunku suvaldyti emocijas, kai iš gelmės traukiamas vaiko kūnas.
Kai kurie atvejai stebina ir didelę patirtį turintį narą. Vienas tokių buvo dingusio paauglio paieška. Nors visas Pilies uostelio dugnas jau buvo išžvalgytas, berniuko mama primygtinai prašė dar kartą paieškoti po pontoniniu tilteliu.
Esą ji nuolat sapnuoja sūnaus kūną būtent ten. Paaiškėjo, kad motinos nuojauta neapgavo.
Ieškant skenduolių išties labai dažnai sėkmę lemia ne logika, o nuojauta arba intuicija.
Antrankiai – ant šuns letenų
Ugniagesiai neretai kviečiami gelbėti gyvūnų. Miesto žmonių empatija šiems yra tokia didelė, kad jie labiau gaili gyvūnų nei žmonių.
R. Miklovas pasakojo apie kvietimą gelbėti į medį įsiropštusį katiną.
Per daugelį savo darbo metų R. Miklovas nėra matęs nė vieno medyje nugaišusio katino. Todėl kniauklių gelbėjimas yra labiau pagalba juos mylinčioms moterėlėms, kurios mano, kad katinas nesugebės nulipti ar nušokti nuo medžio.
Miško žvėrys dažniausiai sukelia eismo įvykius. Neretai jų liekanas tenka rinkti į maišą, nes gyvūnas po susidūrimo su didesne mašina ištykšta į gabalus. Gelbėtojams nebūna malonu dirbti ir tada, kai didelis briedis šokdamas per tvorą ant jos pakimba ir žūsta.
R. Miklovas prisiminė vieną ypatingesnių atvejų, kai didžiulio šuns šeimininkas žaisdamas užsegė augintiniui antrankius ir nebesugebėjo jų nuimti.
Policininkai iškvietė gelbėtojus, nes jų turimi antrankių rakteliai netiko. Pareigūnai tikėjosi, kad ugniagesys antrankius nupjaus.
Šeimininkas gelbėtojui bandė aiškinti, kad šuo geras, nekanda, bet situacija buvo įtempta, nežinia, kaip gyvūnas sureaguos.
„Policininkai ir šeimininkas tarpusavyje plepėjo, aš tuo metu tiesiog atrakinau antrankių spynelę. Visada išgelbsti išmanumas ir patirtis. Kartą pats iš savęs juokiausi, kai teko padėti dviem moterims, kurių mašina įklimpo purve. Gal dešimt minučių bandžiau įsukti į mašiną tempimo kablį, net riešas paskaudo. Priėjo mano jaunas kolega ir tarstelėjo, kad tokie kabliai sukami į priešingą pusę. Va, ką reiškia patirtis“, – pasakojo R. Miklovas.
Medikai taip pat susiduria su nelengva užduotimi gelbėti žmogaus gyvybę, kai jo keturkojis augintinis ištikimai saugo šeimininką. Jeigu greta nėra kitų namiškių, ši užduotis medikams tampa grėsminga.
Užrakino mamą balkone
Greitosios medicinos pagalbos medikams neretai tenka pasakyti ir griežtesnį žodį. Mat paciento artimieji ar tiesiog praeiviai ima nurodinėti, kaip dirbti.
„Dar blogiau, kai pacientas pradeda jų klausyti ir nebegirdi, ką sako specialistas. Kartais žmogus, kuriam teikiama pagalba, mano, kad medikas privalo vykdyti visus jo norus. Tokiose situacijose labai svarbu aiškiai nustatyti ribas ir išlaikyti kontrolę. Kita vertus, kai pacientas linkęs juokauti, yra geranoriškai nusiteikęs, kartais užsimezga lengvas pokalbis ar bendras juokas. Tokie momentai padeda sumažinti įtampą tiek pacientui, tiek patiems medikams“, – teigė Klaipėdos greitosios medicinos pagalbos stoties vadovė R. Pocienė.
Kiekvienas gelbėtojas galėtų papasakoti ne vieną istoriją apie mažų vaikų iškrečiamus pokštus. Mažyliai neretai užrakina mamas balkone.
Vaikas dar visiškai mažas, paaiškinimų, ką daryti, nesupranta, o mama šąla už durų. Tada ugniagesiams tenka ieškoti būdų, kaip patekti į butą padarant kuo mažiau nuostolių.
R. Miklovas ne kartą pats yra įsitikinęs, kad žmonių pasitikėjimas ugniagesiais nėra teorinis.
Kartą iškviesti policininkai ir gelbėtojai įėjo į kambarį, kuriame kojas į lauką nusvėręs ant palangės sėdėjo vyras.
Atrodo, kad jis nė neketino nušokti, nes rūkė. Pamatęs, kas atėjo, jis draugiškai pasveikino ugniagesius, o policininkus ėmė varyti iš buto bjauriausiais keiksmažodžiais.
Medikai neabejodami tikino, kad net po labai sunkaus darbo pajunta palengvėjimą ir net nebejaučia nuovargio, kai pavyksta žmogų ištraukti iš mirties nagų.
„Kiekvienas mūsų tada pajunta didžiulį pasididžiavimą ne tik savimi, bet ir kolegomis bei darbu, kurį dirbame“, – kalbėjo R. Pocienė.
Statistika ir faktai
Per metus Lietuvoje pagalbos telefonu paskambinama apie 2 milijonus kartų.
Policijos pagalbos prireikia 46 proc. skambinančiųjų.
Medikų pagalbos reikia 41 proc. asmenų.
Ugniagesių gelbėtojų – 2,6 proc. atvejų.
Aplinkosaugos bei kitų tarnybų – 10,4 proc.
BPC operatorius per vieną darbo dieną priima nuo 100 iki 150 skambučių.
Operatorių darbo diena trunka 12 valandų.
(be temos)
(be temos)
(be temos)