Lėkštė – už 700 eurų
Įpakuotą porceliano lėkštę A. Gritėnas staiga sviedžia sau per petį. Ši krinta ant grindų, tačiau kolekcininkas net nemirkteli.
Tai ne šiaip eksperimentas, o meistriško supakavimo įrodymas – per 17 metų praktikos Adolfas nesudaužė nė vieno porceliano indo.
„Tą lėkštę mėtau turbūt jau dvejus metus ir esu šimtu procentų tikras, jei ją dabar išpakuočiau, ji būtų sveika. Galiu ją mesti net į sieną, nieko nenutiks. Pats apskaičiavau, kiek ir kokio kietumo medžiaga turi amortizuoti smūgį. Radau putų polistireną, tačiau svarbu ne tik medžiaga, bet ir tai, kaip lėkštė įpakuojama – ji įpresuojama į specialiai kampu išpjautą vidinę plokštę“, – savo atradimu dalijosi A. Gritėnas.
Pasak kolekcininko, toks pakavimo būdas pelnė jam išskirtinį atsiliepimą „Etsy“ platformoje – pirkėjai rašo, kad taip supakuotas siuntas būtų galima siųsti net į Marsą.
Šis metodas turi ir ekonominį pranašumą – itin lengva pakuotė leidžia išlaikyti minimalų siuntos svorį, o tai gerokai sumažina siuntimo išlaidas.
A. Gritėnas pasakojo, kad jo kolekcionavimo istorija prasidėjo Rietavo turguje, kai už 300 litų jis įsigijo šešias bananams skirtas dėžes, pilnas senų lėkščių.
Pradėjęs domėtis pirkiniu, jis suprato užčiuopęs tikrą lobį – viena pirmųjų kolekcininko įsigytų porceliano lėkščių gamintojo puslapyje buvo įkainota septyniais šimtais eurų, o kitos „Royal Copenhagen“ vertybės – po kelis šimtus.
„Adrenalinas tuo metu taip užvaldė, supratau nusipirkęs loterijos bilietą iš karto su laimėjimu. Tai tapo paskata ne tik kaupti, bet ir gilintis į manufaktūrų istorijas, dailininkų gyvenimus“, – prisiminė kolekcininkas.
Adrenalinas tuo metu taip užvaldė, supratau nusipirkęs loterijos bilietą iš karto su laimėjimu.
Vyksta į gamyklas Europoje
Neilgai trukus užgimė sumanymas įkurti porceliano muziejų Klaipėdoje, ypač po bendradarbiavimo su archeologais, kasinėjusiais uostamiesčio piliavietę.
Tuomet šalia iš dalių surinktų archeologinių artefaktų A. Gritėnas galėjo padėti identiškus sveikus XVIII a. egzempliorius iš savo kolekcijos.
„Mane iki šiol stebina radiniai. Pavyzdžiui, Olandijoje pagamintos lėkštės su antspaudu „Misijai Afrikoje“, kurios kažkokiais paslaptingais prekybiniais keliais atsidūrė Klaipėdoje. Arba japoniškas „Imari“ porcelianas. Tokie radiniai įrodo, koks glaudus ryšys siejo uostamiestį su plačiuoju pasauliu“, – kalbėjo kolekcininkas.
Troškimas atsekti šiuos istorinius kelius ir savo akimis pamatyti indų gamybos tradicijas kolekcininką nuolat gena už Lietuvos ribų į Europos porceliano gamyklas ir muziejus.
„Meisene patekau į išskirtinę edukaciją, kur leidžia viską pačiupinėti, bendrauti su darbuotojais, užeiti į sandėlius. O Lenkijoje, „Ćmielów“ gamykloje, mane asmeniškai pusantros valandos vedžiojo pats savininkas Adamas Spała“, – pasakojo A. Gritėnas.
Būtent šis susitikimas klaipėdiečiui padėjo dar geriau suprasti šiuolaikinio porceliano verslo esmę.
Gamyklos savininkas atskleidė, kad šiandien pirkėjai ieško nebe lėkštės pietums, o gilaus patyrimo.
Namas su lėkštėmis
Lietuva turi gilias keramikos tradicijas, bet tikrojo porceliano istorija čia skurdi.
Priežastis paprasta – gamta pagailėjo kaolino arba baltojo molio.
Pavyzdžiui, įmonė „Jiesia“ visas medžiagas kaulinio porceliano gamybai importuodavo iš Prancūzijos ar Vokietijos.
Nepaisant sudėtingos vietinės gamybos istorijos, pačiam A. Gritėnui ši veikla tapo ne tik verslu, bet „specializacija iki kaulų čiulpų“.
Kolekcininkas hobį pavertė gyvenimo būdu.
„Pagrindinė žinutė, kurią nešu per edukacijas, – Lietuva yra porceliano gimtinė Europoje. Tai turi tvirtą pagrindą: 1710 m. mūsų tuometis valdovas, Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Augustas II Meisene įkūrė pirmąją porceliano manufaktūrą“, – teigė kolekcininkas.
A. Gritėnas pripažįsta, kad lyginant su visa Lietuva, Klaipėdos kultūrinis fonas, kalbant apie porcelianą, jam pasirodė kiek silpnesnis, todėl jis jaučia pareigą užpildyti šią nišą.
Kolekcininko vizija persikėlė į Klaipėdos senamiestyje stūksantį 1760 m. statybos pastatą, o „namas su lėkštėmis“ tapo tikra turistų sensacija ir Pasaulio turizmo agentūros pastebėtu objektu.
Šis netaisyklingos formos architektūrinis galvosūkis pasitinka keliautojus lyg savotiški miesto vartai, o jo languose kolekcininkas A. Gritėnas meistriškai išrikiavo lėkštes su vokiškų pilių ir fachverko namų vaizdais – it „masalą“ turistams.
„Prieina vokiečiai ir žiūri: „O, prie šitos buvau, čia prie mano namų.“ Pasidaro asmenukę. Šitas namas papuolė į Pasaulio turizmo agentūros puslapį, kaip Klaipėdą reprezentuojantis objektas“, – teigė A. Gritėnas.
It likimo liudininkės
A. Gritėno galerijoje porcelianas nėra tik šaltas eksponatas – tai emocijų ir neįtikėtinų sutapimų saugykla.
Viena jautriausių akimirkų įvyko per Jūros šventę, kai į vidų įbėgo danas, ieškantis dovanos savo širdies draugei lietuvei.
„Jam užkliuvo lėkštutė, kur vaikinas su mergina pavaizduoti po skėčiu. Jis net nušvito: „Aš su mergina susipažinau po skėčiu, tai nereali dovana jai!“ Sumokėjo ir išbėgo į pasimatymą. Tokios istorijos emociškai labai stiprios“, – pasakojo A. Gritėnas.
A. Gritėnas prisiminė moterį, kuri be dvejonių nupirko 1958-ųjų „Christian Dior“ lėkštę su joje pavaizduotomis trimis merginomis.
„Ji paėmė tą konkrečią lėkštę ir paaiškino: „Mes, trys draugės, užaugome viename kieme, visos trys baigėme tą pačią mokyklą, visos trys įstojome į Pedagoginį institutą, visos dirbome mokytojomis, visos trys gimusios 1958 metais, visos išėjome į pensiją ir dabar dvi draugės einame sveikinti šitą trečiąją.“ Visa ši istorija tarsi sutilpo vienoje porcelianinėje lėkštėje“, – šypsojosi A. Gritėnas.
Kolekcininkas prisimena ir jautrią dovaną politikui bei gydytojui Juozui Olekui 70-mečio proga.
Kolegos jam išrinko lėkštę su Gustavo Klimto piešiniu iš serijos „Nuo gimimo iki mirties“.
„Geresnės intencijos nesugalvotum – jis gydytojas, gydo nuo gimimo iki mirties, o lėkštėje vaizduojamas visas žmogaus gyvenimo kelias“, – džiaugėsi A. Gritėnas.
Nereikia pilkų sienų
Porceliano žinovas jau ketvirtus metus kviečia į edukacijas, kurios iš paprasto pasisėdėjimo virsta valandų valandas trunkančiomis kelionėmis laiku.
„Man smagiausia ne kažką parduoti, o su žmonėmis pabendrauti ir kad jie tą emociją pajustų. Rekordinė edukacija truko šešias valandas – susikibome dėl istorinių faktų su istorijos mokytoja“, – prisiminė A. Gritėnas.
Kolekcininkas įsitikinęs, kad senas, rankomis tapytas porcelianas sukaupia savyje kūrėjo ir buvusių šeimininkų emocijas.
Tai nėra „beveidis“ gamyklinis produktas, prie kokių esame įpratę šiandien.
„Seniausiame XVIII a. japonų ar kinų porceliane tarsi užkoduota paties jį tapiusio dailininko energetika. Kiekvienas ranka pieštas ornamentas perteikia kūrėjo emociją, kurią jis tuo metu rėžė į porcelianą – nuo to tiesiogiai priklauso, kaip kūrinys mus veikia šiandien“, – įsitikinęs A. Gritėnas.
Šis požiūris formuoja ir paties kolekcininko estetinį skonį.
Nors kolekcijoje gausu nuostabaus grožio meno kūrinių, A. Gritėnas turi favoritą.
„Turiu aistrą art deco porcelianui. Žavi spalvos, dekoras. Žmonės ateina, žiūri į šimto metų senumo daiktus ir klausia: „Ką? Jiems – šimtas metų?“ Atrodo, lyg būtų pagaminta vakar“, – pasakojo kolekcininkas.
Savo estetinę poziciją A. Gritėnui neretai tenka ginti kasdieniuose ginčuose su šiuolaikinio minimalizmo šalininkais, teigiančiais, kad jiems tereikia pilkų sienų.
„Sakau, stop, nesutinku. Per karantiną užsidarėme tarp keturių pilkų sienų, žmonės pradėjo jaustis emociškai prislėgti. Paimu lėkštę, pridedu prie tos sienos ir iš karto atsiranda emocija, šiluma, ji jus nukelia tarsi į kitą pasaulį. Dažniausiai po tokio dialogo pirkėjai išeina nešini spalvotu akcentu“, – tikino A. Gritėnas.
Kas slypi lentynose?
Kol vieni investuoja į auksą ar akcijas, A. Gritėnas siūlo atsigręžti į trapųjį turtą, nes tai ne tik estetinis malonumas, bet ir solidi investicinė grąža.
„Prieš dešimt metų pirkau Salvadoro Dali lėkštę, mokėjau 100 eurų. Šiandien jos vertė yra mažiausiai 1,2 tūkst. eurų. Pabrango 12 kartų. Kai paklausiau finansų konsultantės, ar ji man gali garantuoti tokią investicinę grąžą, išgirdau atsakymą „ne“. Tada pasiūliau jai investuoti pas mane“, – juokavo A. Gritėnas.
Kolekcininko teigimu, galerijoje riba tarp komercijos ir meno išsitrina.
Ir nors beveik viskas turi savo kainą, yra egzempliorių, kurie nebus parduoti už jokius pinigus.
„Štai šita lėkštė. Kuo ji ypatinga? Man tuo, kad tokių išleista yra tik trys šimtai egzempliorių. Tikrai antro egzemplioriaus nerasčiau, nes tai vardinė lėkštė, išleista būtent įmonės vardu. Tai yra Londono uosto motyvas ir jis man kažkaip susijęs su Klaipėda, nes panašūs statiniai, matyti burlaivis“, – pasakojo A. Gritėnas.
Galerijos lentynose slypi ir daugiau netikėtumų: nuo princesės Dianos iki Elvio Presley atvaizdų kolekcijos, kurią sudaro per 200 lėkščių.
Kai kurios jų – grojančios. Prisukus muzikinę dėžutę, pasigirsta daina, kurios tekstas užrašytas kitoje lėkštės pusėje.
Lygus kaip ežeras
A. Gritėnas išmoko atskirti masinę gamybą nuo tikrų brangenybių.
Pasirodo, vertingiausios lėkštės turi savo „pasus“ – unikalius identifikatorius, leidžiančius atsekti jų istoriją.
„Kolekcinės lėkštės įtraukiamos į pasaulinį registrą „Bradex“. Tai savotiškas pasas – skaičiai nurodo autorių, tiražą, net kiek dienų lėkštė buvo degta krosnyje. Tai dokumentuotas daiktas“, – teigė kolekcininkas.
Tačiau vertę liudija ne tik oficialūs dokumentai, bet ir pati porceliano sudėtis.
A. Gritėnas dažnai klausia lankytojų, ar jie žino, kodėl viena porceliano rūšis vadinama kauliniu.
Daugelis spėlioja apie kaulų miltus ar kaulų čiulpus, tačiau tiesa yra kur kas „karštesnė“.
„Gyvulinės kilmės kaulų pelenai kauliniame porceliane sudaro nuo dešimties iki net šešiasdešimties procentų. Mūsų lietuviškuose gaminiuose šis procentas siekia apie penkiasdešimt. Tai labai daug. Japonai šį porcelianą apibūdina taip: lygus kaip ežeras, plonas kaip popierius ir peršviečiamas kaip tekančios saulės dangus“, – kalbėjo A. Gritėnas.
Pamatyti geišos veidą
A. Gritėnas taip pat moko, kaip porceliano induose atpažinti retą litofanijos technologiją.
Pavyzdžiui, japoniško kaulinio porceliano puodelių, pagamintų tarp 1930 ir 1960 metų, dugne, šviečiant saulei, išryškėja geišos veidas.
„Tai sudėtingiausia technologija – vaizdas formuojamas keičiant porceliano storį. Kur tamsiau – ten storiau, kur šviesiau – ploniau. Tikras menas suvaldyti šešėlį“, – dėstė A. Gritėnas.
Kolekcininkas atskleidžia, kaip dviejų iš pažiūros identiškų lėkščių kaina gali drastiškai skirtis.
Kaip pavyzdį jis pateikė karo metų „Royal Copenhagen“ egzempliorius.
„Vienoje rankoje laikau dvidešimt eurų, kitoje – septynis šimtus eurų. Forma ta pati, bet vertė skirtinga todėl, kad lėkštė pagaminta 1943-iaisiais. Karo metais buvo išleista tik 2 tūkst. egzempliorių, todėl dabar tai – retenybė“, – teigė porceliano žinovas.
O ar galima valgyti iš lėkščių?
Tai klausimas, kurį užduoda beveik kiekvienas lankytojas.
„Galima valgyti iš absoliučiai visų lėkščių. Tik mes skirtingai tai suvokiame. Dėti kepsnį ir jį pjaustyti ant tokio meno kūrinio man būtų amoralu, bet pasidėti obuolį ir juo grožėtis – labai smagu“, – šypsojosi A. Gritėnas.
Naujausi komentarai