Elitas elitui nelygu

Daug dramos teatrui nusipelnė Boleslovas Juškevičius (1920– 2013), ugdydamas jaunuosius muzikantus – muzikos mokyklos direktorius  Juozas Klimas, Kraštotyros muziejaus direktorė Bronė Elertienė (1921– 2007) davė pradžią Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus atsiradimui.

Vakarėliai pas K. ir V.Laurinavičius

Vieni ryškiausių uostamiesčio elito šviesulių buvo Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų dėstytojas Vaclovas Laurinavičius ir lenkų kilmės jo žmona Katerina. Ši moteris, anot A.Guzausko, tiesiog spindėjo elegancija ir aristokratiškumu.

"Paprasčiausią arbatą ji pateikdavo kaip kokiame karališkame dvare, o juk gyvenome tarybiniais, nuolatinio deficito laikais, kai trūko elementarių dalykų. Jo žmona darė stebuklus, iš dėstytojo algos sugebėdavo svečius pavaišinti. Alkoholio butelio ant stalo niekada nemačiau, gėrimai visada būdavo supilti į grafinus. Ir alkoholį tik ragaudavo, o ne gerdavo. Niekada niekas nesuvalgydavo paskutinio kąsnio, būdavo nemandagu parodyti, kad kažko trūko ir kad esi alkanas. Tai labai mažos subtilybės, iš kurių mokėmės", – prisiminė A.Guzauskas.

Tada mieste užeigų daug nebuvo – tik teatro ir "Viktorijos" kavinės, todėl po spektaklių ar kitų kultūrinių renginių žmonės rinkdavosi toliau vakaroti į butus. Elito vakarėliuose skambėdavo klasikinė muzika, kas nors iš svečių dainuodavo ištraukas iš operečių, liaudiška muzika neskambėjo.

Esą tokia aplinka įpareigojo priimti žaidimo taisykles ir išsišokėlių neatsirasdavo. Būdavo priimta prieš pat vidurnaktį išsiskirstyti ir leisti šeimininkams pailsėti.

"Pamenu V.Laurinavičiaus pasakojimą apie jo susitikimą su Justu Paleckiu (1899–1980). Pasirodo, jie buvo seni draugai. V.Laurinavičius J.Paleckį pamatė Klaipėdos senamiestyje ir jau ketino manieringai nukelti skrybėlę, kai J.Paleckis paprašė: "Vaclovai, liaukis, nereikia manęs pašiepti." Jie kalbėjosi tada. J.Paleckis jam prasitaręs, jog "šiandien Lietuva ne tokia, kokią ją įsivaizdavau". Tai buvo maždaug 1965 m.", – pasakojo A.Guzauskas.

Alfonso Žalio fenomenas

Šalia kultūrinio elito gyvavo nomenklatūrinis, tačiau inteligentai su politine diduomene kontaktų vengė. Nors Klaipėdoje buvo kiek kitaip, čia ilgainiui atsirado vadinamasis Alfonso Žalio (1929– 2006) fenomenas.

A.Žalys buvo Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas. Regis, tipinis tarybinis biurokratas, tačiau šis žmogus suvokė, kad be meninio kultūrinio elito Klaipėda užtrokš, kad, norint pakelti miesto lygį, reikia kultūrininkų. Taip čia atsirado aukštųjų mokyklų filialai, muzikos mokyklos.

"Jis pasikvietė Vytautą Jakelaitį (1928–2015), buvusį kultūros ministro pavaduotoją, kuris paskui vadovavo Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetams. Jo dėka įkurtas Laikrodžių muziejus. A.Žalys pasikvietė režisierių Gintą Juozą Žilį (1941–2012) į Klaipėdos muzikinį teatrą. Jis kvietė kūrėjus, kad šie sudarytų kūrybinį klimatą, nes juk miesto žavesį ne pramonė diktuoja. Ir A.Žalys tai suprato", – teigė A.Guzauskas.

Pasak jo, iki 1965 m. Klaipėdoje dominavo nomenklatūrinis ir sportinis elitas, po to ėmė gausėti ir iškilo kultūrinis. Į uostamiestį atvyko muzikai Daiva ir Kazys Kšanai. Ir to elito atstovų ratas išaugo.

"Ačiū už tai A.Žaliui, nes tuo metu Klaipėdos vykdomajame komitete už pramonę buvo atsakingas Jonas Gureckas, o už kultūrą – A.Žalys. Tai buvo puikus tandemas, jie vienas kitam nemaišė. Labai šaunu, kad pavyko praplėsti kultūrininkų ratą", – dėstė A.Guzauskas.

Senasis pokario Klaipėdos elitas pamažu ėmė prarasti reikšmę mieste likus keleriems metams ikiAtgimimo. Dauguma jų nuseno, suvargo, kai kurie mirė.

"Labiausiai šie žmonės, be asmeninių savybių, mane žavėjo tuo, kad jie turėjo saiką viskam. To šiandien dažnai pasigendu. Ano meto kultūrinis Klaipėdos elitas kūrė jaukią miesto aurą. Ta sena smetoniška mokykla atnešė daug gero Klaipėdai. Galėjo tų žmonių būti daugiau", – kalbėjo A.Guzauskas.