Eglišakių dalybos: išgraibstė akimirksniu

Vakar klaipėdiečiai aikštėje lūkuriavo nuo 11.30 val., nors miškininkai pažadėjo atvykti 12 val. Susirinkusieji ruošėsi jų atvykimui – movėsi gumines pirštines, ieškojo krepšių, į kuriuos galėtų susidėti šakas.

Atvykus miškininkams, vieni žmonės kantriai laukė, kiti nebuvo tokie kantrūs ir patys puolė traukti vieną šaką po kitos.

Klaipėdiečiai prašė ne vienos šakos, o dviejų, trijų, net penkių ir daugiau. Buvo ir tokių, kurie dėl šakų stumdėsi.

Klaipėdietė Laima teigė, kad eglišakiais puoš ne vieną kambarį.

„Vieną puokštę su šiaudeliais pasipuošiu miegamajame, kitą – svetainėje. Eglišakiai, aišku, pabyra, kėniai gal mažiau. Anksčiau pirkdavau gyvas mažytes eglutes, bet dabar, kadangi būsiu viena, svečių nebus, tai mes su broliene pasipuošime namus eglišakiais“, – pasakojo Laima.

Tradicija: klaipėdietė pasiėmė daugybę eglišakių, jais veikiausiai pasipuoš visus namus. Vestos Jašinskaitės nuotr.

Nidos girininkijos specialistas Darius Beržinis sakė, kad eglišakiai jau buvo dalijami Nidoje, Kretingoje, taip pat kolegos į Klaipėdą žadėjo atvykti ir iš Smiltynės.

„Mačiau, kad kai kurie žmonės ėmė ne po vieną, ne po dvi šakas. Nėra nustatyta, kiek, tad pagal sąžinę, kiek kam reikia. Gal draugams, gal kaimynams nuneš. Tų šakų tikrai negaila, jų pakanka. Čia daugiausia yra eglišakiai, taip pat iš Neringos atvežėme kalnapušių šakų ir paprastos pušies šakų. Mes, vietiniai neringiškiai, dažniau puošiame kalninę pušį, nes ji ilgiau išsilaiko“, – tikino D. Beržinis.

Kodėl žmonėms nepasipuošus ir nepradžiuginus kitų.

„Kiekvieno fantazija skirtinga. Išradingumas nuo šeimininkės priklauso. Pas mus, Neringoje, ir kiemus žmonės puošiasi, ir medelius, ir vaismedžius lemputėmis apkabina“, – sakė D. Beržinis.

Valstybinių miškų urėdijos Kretingos regioninio padalinio miško apsaugos specialistė Jurgita Mikšytė priminė, kuo ši akcija yra prasminga.

„Skatiname tvarumą, kad galbūt nereikia viso medelio, pakanka tik šakos. Ši akcija tam, jog gyventojai parsineštų miško kvapą į namus. Šakos vis tiek kirtavietėje lieka kaip atliekos, tad kodėl žmonėms nepasipuošus ir nepradžiuginus kitų?“ – kalbėjo J. Mikšytė.

Jurgita Mikšytė. Vestos Jašinskaitės nuotr.