Apie darbą
Mano tiesioginis darbas yra susijęs su metalu, o tai yra jėga. Vadovauju dviem metalo apdirbimo įmonėms Klaipėdoje, gaminame vamzdynų sistemas, ventiliacinius ortakius kruiziniams laivams ir kitas metalo konstrukcijas. Visa ši gamyba gyvuoja ir sparčiai auga. Turime labai didelių projektų. Tokį darbą dirbu daugiau nei 26 metus. Man pagrindinį duonos kąsnį uždirba metalurgija. Metalas man iki šiol kvepia, nes jis yra neįsivaizduojamai gyvas. Kai einu pro šalį ir ranka braukiu per suvirinimo siūlę, vyras juokauja svajojantis, kad aš taip jį myluočiau. Išmanau apie savo darbą viską ir galiu bet kuriam suvirintojui pasakyti, kur jis suklydo. Metalas turi ypatingą energiją.
Apie šeimą
Mūsų šeima yra labai didelė. Savais laikau ir savo vyro suomio tris pirmosios santuokos vaikus, jie jau suaugę ir gyvena savarankiškai. Mūsų santuokoje turime du berniukus. Martin Erik jau perkopė 20-metį, Marcus Aurelius – dar tik 14-os. Davėme vaikams istorinius vardus. Taip besivadinant reikia ir elgtis atitinkamai. Mūsų vyresnėlis iki paauglystės su manimi dalyvavo rekonstrukcijose ir visoje mano laisvalaikio veikloje. Paauglystė jį buvo atitolinusi nuo šios veiklos, o dabar jis vėl kartu, šventėse kepa vofelius, daro tai ne tik pats, bet įtraukė ir savo merginą. Mažėlis su manimi visur kartu nuo kūdikystės. Buvo laikas, kai galėdavau pasitikėti jį palikdama prie trijų laužų ir žinojau, kad troškiniai bus pamaišyti, duonos iškeptos, kad jis atsakys į visus besidominčiųjų klausimus. Ir jam atėjo paauglystė, todėl dabar laukiu, kol jis grįš. Tuo metu su manimi kartu yra Jelizaveta. Ji ir jos sesutė Polina, kurių tėvai liko kariaujančioje Ukrainoje, prieš trejus metus tapo mūsų globotinėmis, o iš tiesų – dukromis. Pernai su Jelizaveta nuvykome į pačią Norvegijos šiaurę, kur vyko vikinginių virėjų konkursas. Jame laimėjome pirmą vietą. Banginio mėsą marinavome vietoje rastų uogų masėje, vietoje druskos naudojome jūržoles, kurios turi daug druskos, kepėme gaminį ant anglių.
Apie pomėgius
Auginame didžiausių pasaulyje vilkogaudžių veislės šunį, tai – avinėlio dūšios padaras. Tai yra mūsų antras šios veislės šuo. Jis – veršio dydžio, bet kol kas jaunas ir kvailas, todėl juokingas. Pirmasis buvo apie 80 kilogramų svorio, atsistojęs ant užpakalinių kojų siekdavo dviejų metrų ūgį. Istoriniuose šaltiniuose dar I amžiuje rašoma apie šiuos šunis, romėnai juos naudodavo karo lauke išversti iš balno priešus. Šunį vežamės į visus renginius. Kartą nustebau pamačiusi, kad trys svetimi vaikai sėdi ant mano gulinčio šuns, o jis nė nekrusteli. Vienintelis mano pomėgis – rekonstruoti senuosius valgius, domėtis vikingų laikų gyvensena. Vyras laukia, kada man nusibos, bet vargu, ar sulauks. Važiuojame didžiuliu kemperiu, kuriame yra trys dideli šaldytuvai, viename jų – mėsa, kitame – pieno produktai, trečias – kitiems produktams. Turiu viską turėti savo. Kai kur nors Danijoje, viduryje pievos turiu iškepti kraujo duoną, man reikia turėti kraujo. Arba festivalyje man teks iškepti bebrą, kaip iš archeologinių radinių aiškėja valgyta prie Klaipėdos pilies, man reikia bebrienos. Viską, ko reikės, vežamės. Prisipažinsiu, nei vaikai, nei vyras mano renginiuose gaminamų patiekalų nevalgo, jau atsivalgė. Namų virtuvėje labiau mėgstami blynai.
Apie Klaipėdą
Gimiau ir augau Klaipėdoje. Pragmatiškai žiūrint, Klaipėda – labai patogus miestas, pakankamai didelis patogiai gyventi ir gana mažas, kad neužgožtų žmogaus spūstimis ir kasdieniu šurmuliu. O dar jūra! Tikrą klaipėdietį gali suprasti tik klaipėdietis, juk mes einame prie jūros, kai ji audringai ošia. Kito tokio miesto – geriausio visomis prasmėmis, Lietuvoje nėra. Beje, Suomijoje gyvenome labai panašiame mieste Turku. Ten buvo paprasta gyventi, atrodė, kad esu namie. Ir tokie pat „Meridianai“ ten krantinėse stovi. Po daugelio metų, kai Suomijoje keitėsi rinka, buvo lengva grįžti namo.
Gyvenimo kredo
Gyvenimas – kaip smėlio kalnas, jei nejudi į viršų, smingi žemyn. Keturiom, pėsčias, raitas, nesvarbu, kaip, bet visada reikia judėti į viršų.
Apie „Metų klaipėdietės“ konkursą
Tokio konkurso neabejotinai reikia. Kiekvienas, kuris kažką daro, tai daro ne dėl pripažinimo, o iš širdies. Kai tavo veikla būna pastebėta, yra malonu. Be galo gera buvo, kai Prezidentas mus nominavo „Lietuvos galios“ nominacijai. Tas pats ir su „Metų klaipėdietės“ konkursu. Toks įvertinimas ir pastebėjimas užaugina sparnus kilti dar aukščiau ir daryti dar daugiau mūsų visuomenei, bendruomenei. Turiu ką veikti po darbo, bet pagalvoju: „Kas, jei ne aš?“ Jei žmogus nepažins savo šaknų, jis nestovės ant šios žemės. Istoriją reikia pačiupinėti, paragauti, tada suprasi, kas vyksta aplinkui.
Balsuoti galite:
DIENRAŠTIS: išsikirptą ir užpildytą specialų kuponą siųsti adresu: Metų klaipėdietė, „Klaipėdos“ laikraščio redakcija, Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, LT-92118 Klaipėda arba įmesti į specialią balsavimo dėžę redakcijos skyriuje. 1 kuponas = 10 balsų.
SMS: trumpąją žinutę (Lietuvoje) siųsti numeriu 1679 su tekstu „MKL XX“. XX – kandidatės numeris, esantis prie jos profilio portale. SMS kaina – 1 Eur. 1 SMS = 10 balsų.
PORTALAS: internetiniame portale https://metu-klaipediete.diena.lt/. Portale už vieną kandidatę galima balsuoti vieną kartą per parą iš vieno IP adreso. Vienas balsavimas internetu prilygsta vienam balsui.
Dienraštis „Klaipėda“ dėkoja projekto garbės mecenatui „Mūsų laikas“, pagrindiniams rėmėjams BEGA, „Švyturys“, rėmėjams „Parsekas“, VšĮ „Testas“, „Litana“, partneriams „Ribas Jewellery“, „Stemma Group“ – „Mėmelio miestas“, „Vaidenta“, „Nefrida“, „Fegda“.
