Drevernoje įrengus naują šliuzą tikimasi laivybos proveržio

Teigiama, kad Lietuva nuo Europos šioje srityje atsilieka šimtmečiais.

Vidaus vandens kelių direkcijos (VVKD) užsakymu parengti projektiniai pasiūlymai numato, kad įrengus naują šliuzą juo galėtų praplaukti iki šešių metrų pločio laivai, kai dabar plotis apribotas iki 3,3 metro.

„Jis yra tokio siaurumo, kad net maži laiveliai ten vos praplaukia, tai naujo šliuzo įrengimas yra tikrai labai reikalingas“, – BNS sakė direkcijos vadovas Vladimiras Vinokurovas

Vos dviejų kilometrų ilgio Drevernos upė jungia Kuršių marias ir Vilhelmo kanalą, ji laikoma svarbia jungiamąja grandimi maršrute, kuriuo laivais galima pasiekti Miniją ir Atmatą, taip pat būsimus naujus vandens kelius.

Jis yra tokio siaurumo, kad net maži laiveliai ten vos praplaukia, tai naujo šliuzo įrengimas yra tikrai labai reikalingas.

Tradicinės laivybos specialistas Simas Knapkis sako, kad Drevernos upelio ir jo senojo šliuzo reikšmė yra didžiulė, nes jis atveria kelius į turistinius upių maršrutus, susiekimą vandeniu tarp Klaipėdos ir pamario gyvenviečių.

„Iš esmės Minija, Vilhelmo kanalas, turistinė trasa nebus gyva, jeigu neplauks pro Dreverną. Tai būtų alternatyvus maršrutas laivu, o ne automobiliu ar motociklu pasiekti Dreverną – tai yra ateitis, juo labiau, kad tas kelias atsigauna, uostas atsigauna, Svencelė tampa laivybos tašku, tad jo reikšmė tik augs“, – sakė S. Knapkis.

Jo manymu, pirmiausiai užtektų sutvarkyti senąjį šliuzą, o naujasis praverstų užbėgant už akių problemoms, nes vakarų Lietuvoje intensyvėjant laivybai ateityje gali kilti sunkumų dėl laivų srautų.

„Asmeniškai nesu plaukęs, bet nemažai žmonių ten plaukia ir susiduria su nemažomis problemomis, todėl ne tiek reikėtų platinti, statyti naują, o tvarkyti senąjį šliuzą, kad jis veiktų taip, kaip visame civilizuotame pasaulyje. Atrodytų, lyg pakeliamas tiltas ar šliuzas Lietuvoje – jūrinėje valstybėje – būtų stebuklas (...) Savalaikis dalykas (naujas šliuzas – BNS). Nežinau, kada jis atsiras, bet nesinorėtų, kad pirmiausiai atsirastų laivai ir jie negalės praplaukti, Nereikia laukti problemos, o ją numatyti“, – kalbėjo S. Knapkis.

V. Vinokurovas sako, kad naujo šliuzo įrengimą pavyko „išjudinti iš mirties taško“ su Klaipėdos rajono savivaldybe pradėjus ruošti dokumentus bei projektavimą. Jis neprognozavo, kada įrenginys galėtų atsirasti ir kiek kainuoti.

„Atlikimas yra labai greitas, pagrindinis iššūkis yra popieriai. (...) Daugiausiai užtrunka dokumentacija, derinimai, o statyba nėra sudėtinga. Dar neskaičiavome (kiek kainuos – BNS), bet kalbame ne apie milžiniškas sumas, ieškotume su savivaldybe sprendimų“, – teigė V. Vinokurovas.

Šis šliuzas Drevernos upėje skirtas ne laivų perkėlimui į skirtingo lygio vandens telkinius, o riboja sūresnio Kuršių marių vandens patekimą į kanalą tam tikromis oro sąlygomis – jo vartai dažniausiai yra atidaryti ir uždaromi tik pamaryje vyraujant vėjams, stumiantiems marių vandenį į kanalą.

Numatoma, kad naujas šliuzas būtų statomas greta senojo, šį paliekant kaip istorinį objektą.

Laivams per Drevernos upę patekus iš marių į kanalą sutrumpėja kelias į Klaipėdą, jis tampa saugesnis, sako laivybos specialistas.

„Mariomis kelionė ilgėja ir saugumo prasme geriau – tas metas, kai kanalas statytas, buvo burlaivių metas, o dominuojant šiaurės-vakarų vėjams laivyba lėtėdavo, stodavo, medienos plukdymas būdavo su tragiškomis pasekmėmis. Ir dabar dar marios pasiglemžia laivų“, – BNS kalbėjo S. Knapkis.

„Viskas buvo labai gerai padaryta, kad būtų išvengta marių, audrų, žūčių ir kitų nuostolių. Pirmas dalykas, aišku, gyvybė, antra – finansai, tai jau kryžiuočių laikais buvo suprasta, pradėti kanalai. Tai kiek mes šimtmečių atsiliekame?“ – klausė jis.

Vilhelmo kanalas iškastas 1863–1873 metais, juo laivai iš Nemuno patekdavo į Klaipėdą neišplaukdami į Kuršių marias.