Dienos komentaras

Į šviesią ateitį - kirvio smūgiais

„Viskas. Galas tavo Lietuvai“, - vakar telefonu džiūgavo valstybinę kalbą išmokęs pilietis. Taip jis reagavo į triuškinantį Darbo partijos laimėjimą Seimo rinkimuose. Taip žmogus įvertino ir „Klaipėdoje“ išspausdintą nuomonę apie būsimą daržovių rojų. „Kiek tau sumokėjo? Turbūt labai myli A.Brazauską“, - įsiutusio buliaus jausenomis mėgavosi žmogus, - V.Landsbergis čia tvarkos nebedarys“. Lyg estrados daineles mylintis Algirdas Mykolas būtų to simfonijų aso mūza.

Buvo ir gerokai radikalesnių pasiūlymų. Pavyzdžiui, valgyti mėšlą. „Apsipilk su tom srutom pats. Blogus agitacinius straipsnius spausdinai. Mėšlo gabale!“ - taip vakar rytą širdį liejo dar vienas anonimas. Gerai, kai už lango demokratija. Ar būtų galėjęs kas nors taip reaguoti į rinkimų rezultatus prieš 20 metų? Tikriausiai nelabai. Nes tuomet gluminančių skambučių ir šleikščių rašliavų maniakai šakėmis būtų išvilkti į dienos šviesą ir penkiolikai metų palaiminti zonos pramogoms gaidyne. Dabar drąsūs visi. Net avinai ir pedofilai.

Tačiau reikalas čia - ne tik suskystėjusiuose popierinių drąsuolių polėkiuose. Žmonės vis dar sunkiai suvokia žiniasklaidos misiją, kurios privalumas ir yra reikšti tas mintis, kurias laikai svarbiausiomis. Nei dienraštis, nei televizija, aprašinėdama ar rodydama kokį nors reiškinį, nereiškia savo pozicijos, o pateikia tik faktus. Tačiau ten, kur nuomonių srautas gali lietis laisvai, nebūtina įkyriai kapstytis ir įtarinėti, jog tai jau visos žiniasklaidos pozicija. Žiniasklaida tam ir yra, kad kiekvienas asmuo galėtų pademonstruoti tai, kaip ir ką jis galvoja. Kita problema, jei tas asmuo neturi kuo galvoti, o jo sąmonės likučiuose smirdi sovietinių stereotipų sąvartynas. Tada, paprastai trokštama ne kažkokios mitinės teisybės, o kraujo. Tada atsiranda ir karštligiški anonimų linkėjimai krikštytis srutomis. Dėl atvirai pasakytos, bet kitiems sunkiai priimtinos nuomonės tiek metų buvo ūdijamas A.Šliogeris arba šviesios atminties R.Gavelis. „Jeigu reikėtų pasirinkti tėvynę ar R.Gavelį, aš pasirinkčiau R.Gavelį. Su juo įdomiau“, - vienoje laidoje V.Landsbergio epochos įkarštyje atviravo A.Šliogeris. Galima tik įsivaizduoti, kiek žodinių komandiruočių į mirtį tuomet jis susilaukė iš megztųjų berečių. O juk provincialiame mūsų krašte tokių asmenų, sugebančių laužyti iškrypusius stereotipus, nuolat trūksta. Galima pasakyti viską, bet nebūtina mojuoti kirviu ir garsiai rėkti, kad teisi tik ta pusė, kuri tuo įnagiu mosuoja.