Dienos komentaras

Potvynis peni

Sostinėje nuo sėdėjimo sutinusiems tautiečiams atėjo žvaigždžių metas. Potvynis Nemuno deltoje šiemet ir vėl biurokratus pavers didvyriais, kurie net savo gyvybe rizikuodami gelbėja nelaimėlius. Tiesa, apsemtose vietovėse gyvenantiems žmonėms tokie „supermenai“ kelia tik juoką.

Daugelį metų Vilnius turėjo, švelniai tariant, savotišką supratimą apie pajūrį. Kai tik uostamiestyje stipriau pūstelėdavo vėjas, televizijos kaip skandalingiausią žinią išstumdavo krauti nustojusius uosto kranus. Baisu! Uoste sustojo krovos darbai! Pajūryje siaučia uraganas!

Tokios žinių laidos turbūt priversdavo nerimauti didžiąją dalį Lietuvos gyventojų. Tačiau jos labai linksmindavo klaipėdiečius, kurie žinojo - kranai per savaitę po kelis kartus nutraukia darbą. Ir nieko čia ypatingo. Lygiai taip pat darbus dėl oro sąlygų stabdo statybininkai, žemdirbiai ar kitų profesijų atstovai, dėl kurių televizijos nepuola triukšmauti.

Dabar kasmet panašiai atsitinka su potvyniu Šilutės rajone, kuris antai jau kelinta savaitė neišnyksta iš žinių pirmųjų pozicijų.

Pirmasis klausimas, kurį užduoda namus Nemuno deltoje įsigyjantys žmonės, - ar šis sklypas pavasarį užliejamas? Potvynio paliečiamose sodybose gyvenantys senbuviai net valandų tikslumu gali pasakyti, kada vanduo šliūkštels į jų kiemą. Žodžiu, apie būsiantį potvynį visi viską žino.

Kas turi gyvulius, o kas tik technika turtingas - jais pasirūpina iš anksto. Kaip ir savo būstu - brangesnius šlampančius daiktus aukštesnėse lentynose išdėlioja, kumpius ir dešras palubėje pakabina, o potvynio metu nuo šuns kaklo nusega sunkią ir gilyn traukiančią grandinę - lai plaukioja sargelis.

Mingės kaime gyvenantis Viktoras meškerioti galėtų neišeidamas iš namų, pro langą. Už kelių žingsnių nuo sodybos tekanti Minija ne kartą sėmė jo namus. Po vandeniu dingdavo ne tik takelis per kiemą, bet ir namo slenksčiai. Tačiau net po didžiausio potvynio vyras nedejuoja ir iš kaimo neišsikelia. Kaip neišsikelia ir šimtai kitų, kasmet užliejamose teritorijose gyvenančių žmonių.

Tad kodėl kariškiai ir civilinė sauga, valdininkų vadovaujami, kasmet kaip į karą puola gelbėti semiamų žmonių, o pranešimai apie potvynį atrodo kur kas tragiškesni, nei CNN reportažai iš karo Afganistane?

Darbo planuose pažymėti pliusiuką visada smagu tiek valdžiažmogiams, tiek civilinei saugai. Seniai žinomas ir kitas turtėjimo principas - jei yra darbas, yra ir pinigai. Todėl geriau kažką daryti ir už tai pasiimti kąsnį biudžeto pinigų.

Kita vertus, amfibijomis pasivažinėti smagu ne tik kariškiams. Kaimo žmonės taip pat vertina pramogą, ypač nemokamą. Retai kur surastume žmogų, atsisakantį valstybės pašalpų ir kompensacijų. Juolab kai niekas netikrina, ar tomis pašalpomis nėra piktnaudžiaujama.

Potvynių istorijoje yra ir kitas, jau daug metų besikartojantis motyvas. Tai žmones gelbėti turinčios amfibijos. Scenarijus kasmet vienas ir tas pats: iš pradžių leduose įstringa viena amfibija. Tada sugenda jos gelbėti išplaukusi antroji.

Galiausiai kantrybės netekę kaimiečiai valtimis išgelbėja „amfibininkus“, ir ta proga visi skaniai mosteli vietinės naminės. Ir laukia kito potvynio.