Siūlo piešti meilę

Meno psichologijos centro direktorė Dalia Klumbienė paaiškino, kad dailės terapija yra viena iš psichoterapinio poveikio krypčių.

Taip pat egzistuoja šokio ir muzikos terapijos. Visos jos skirtos gydymui, psichinei sveikatai atstatyti.

„Čia dirbame su sveiku žmogumi, kuriam norime leisti pažinti save, užsiimame prevencija, kad jis neturėtų kokių nors konfliktų su artimaisiais ar aplinkiniais“, – sakė D. Klumbienė.

Su atvykusiais į šią terapiją dirba dailės terapijos studijas baigęs specialistas – dailės terapeutas.

„Aš duodu temą, pavyzdžiui, nupiešti savo meilę. Žmogus piešia, kaip įsivaizduoja, kokiomis nori spalvomis, formomis. Žmogui suteikiama labai daug priemonių, jis gali rinktis akvarelę, guašą, pieštukus. 20 proc. yra įvedimas, 40 proc. piešimas ir kiti 40 proc. aptarimas. Tai reiškia, kad nupiešus galime kalbėti, kodėl jis pasiėmė tą spalvą, ką jis parodė, ką jam tai reiškia“, – kalbėjo pašnekovė.

Apie ką būna tyla

Pasak D. Klumbienės, dailės terapeutas padeda žmogui suprasti patį save ir suteikia žinių, kaip šis galėtų ką nors keisti, kad sunkumų neliktų.

Dailės terapija yra daugiau naudinga tiems, kurie nekalba.

„Dailės terapija yra labiau naudinga tiems, kurie nekalba. Ji ir atsirado todėl, kad terapeutas pastebėjo, jog yra klientų, ypač po didelių traumų, kurie nekalba, jie negali pasakyti, kas jiems yra, kaip jaučiasi, kas nutiko, bet jie gali nupiešti. Kai jie nupiešia, pamatai, apie ką būna tyla“, – tikino D. Klumbienė.

Žmonės piešia įvairius jausmus, kuriuos išreiškia spalvomis. Pavyzdžiui, raudona reiškia pyktį, žalia – ramybę, geltona – džiaugsmą.

Veikia ir Onkologijos centre

Taip pat pastebima, kad šią terapiją lankantys vaikai tampa mažiau irzlūs, mažiau pyksta ar nerimauja. Sunkumų kyla su paaugliais, kurie atsisako piešti. Panašiai būna ir su suaugusiaisiais.

Nemokami dailės terapijos užsiėmimai teikiami tik gydymo įstaigose, kartais ir Meno psichologijos centre.

Jei už konsultacijas reikia sumokėti, norinčiųjų lankyti terapiją sumažėja.

„Žmonės tai traktuoja kaip vizitą pas psichologą, o pas psichologą eiti – dar tabu. Čia tave įžvelgs, perskaitys, išgrynins, tad kol kas yra vengimo. Nors, pavyzdžiui, onkologiniame centre yra dailės terapijos užsiėmimai ir kadangi nemokami – žmonės labai ten eina ir tai yra labai reikalingas dalykas. Poreikis būtų labai didelis, jeigu valstybė daugiau prisidėtų. Žmogus tik ligoninėje, sanatorijoje gali gauti šitą paslaugą, o visur kitur tai yra mokama. O kai reikia mokėti, tai jau yra sudėtinga“, – pastebėjo D. Klumbienė.