Dienos komentaras

Balsai veda į daržovių rojų

Rinkimų rezultatai dar sykį parodė, kad mūsų žmonės yra mulkiai. Jiems tik reikia pažadėti, kad dešros kainas sumažinsi tris kartus, o kaime bidoną mėšluoto pieno supirksi 10 litų brangiau - ir mandatas jau tavo. Dar geriau, jei prieš balsuojant įpilama į stikliuką skysčio, turinčio alkoholio kvapą, arba už dyką padalijami į Lietuvą atvežti „labdariniai“ skudurai. Partijos ir kandidatai leidžia visokias savo veiksmų programas, tačiau jų niekas neskaito, nes žmonės įpratę balsuoti taip, kaip nori. Kitaip sakant, nemąstydami. Vienas balsuoja už veido grožį, kitas - už savą vaikiną, kuris dar gražiau groja lūpine armonikėle. Trečiam prie širdies - runkeliai ir agurkai. Nesvarbu, kad jie pardavinėjami prarūgę ir turi keistos prigimties kvapelį. Į šį Seimą dėl rinkėjų abejingumo ar įpratimo po pirmos neužkąsti prilįs daugybė žmogėnų, gaunančių minimalias algas, bet turinčių turto už milijonus. Ir kvailam aišku, kad toks pat gaižus neaiškumo kvapelis dabar tvyros parlamente. Tiems patiems kvailiams irgi aišku, kad šešėlinės ekonomikos daržovės pagaliau sulindo į politiką, o iš jos lįs į valstybės valdymo grandis.

Dėl žmonių abejingumo, pykčio ar politinio neįgalumo vėl kartojasi ta pati istorija. Iš pradžių išrenkame a la „reikia naujų veidų“, o po poros metų imame dejuoti, kaip jie mus nuvylė, nes yra vagys, kyšininkai ir apskritai „svolačiai“. Paaiškėja, kad dešra ne tik kad ne pigesnė, bet ir dar labiau pabrango. O bidonai su pienu kaip pigo, taip ir pinga toliau. Taip besielgdami patys sau tapome nepaaiškinamais ir neprognozuojamais stebuklais. Ne tik dėl politinio idiotizmo kalti tie, kurie balsuoja kaip puspročiai arba nebalsuoja, nes iki mirties kenčia dėl nesusiformavusios asmenybės. Mūsų gyvenimo reziumė jau tapo ir nesibaigiantis dejavimas dėl negautų pašalpų, kylančių kainų, kai jos visai nekyla, vogravimas dėl įgimto smegenų nepakankamumo ir smagaus kartėlio, kurį lemia dvesianti kaimynų karvė. Ta apgailėtina dvasinės gyvasties patirtis atsiliepia ir mūsų pačių politiniuose kliedesiuose, kai atėję prie urnų žmonės keikia valdžią, patys dar sykį ruošdamiesi ją išsirinkti. Taip pat bus ir dar kartą. Iš pradžių visi bliaus: „Vitia - savas bičas. Po rinkimų jis mums duos sardelių už dyką“. O po dvejų metų rėks: „Visi jie sukčiai, buvau durnas, kad balsavau už tas daržoves“. Ir vėl mes į urną popierius už nežinia ką. Nes tokia jau mūsų avinų prigimtis. Garsiai bliauti tada, kai visa banda tyliai varoma į skerdyklą. Saldžios paskutinės vakarienės, ponai.