Dmitrijus Bumaženka, uostamiestyje dirbantis gelbėtoju ir naru, įsitikinęs – visi filmai apie bebaimius paplūdimio herojus yra laužti iš piršto ir gerokai pagražinti. Girulių pliaže vasaromis poilsiautojus sergstintis klaipėdietis pripažįsta, kad pajūryje tenka būti ir geru psichologu, ir pamokslautoju, ir aukle.
Jūra užgrūdino paauglystėje
– Kokie vaikystės fragmentai yra išlikę jūsų atmintyje? Dabartinis jūsų gyvenimas tiesiogiai susijęs su vandeniu. Ar ryšį su juo jutote ir ankstyvoje jaunystėje?
– Esu tikras klaipėdietis – čia gimiau ir užaugau, baigiau mokslus, kūriau savo gyvenimą. Mano tėvas buvo laivo mechanikas, ėjęs į jūrą. Dar būdamas paauglys, nuo 15 metų ir pats pradėjau plaukioti. Kartu su tėčiu darbuodavausi laivuose. Tiesa, nuo Klaipėdos labai nenutoldavome – reisai būdavo tik Baltijos jūroje. Laivuose teko pasisemti įdomios patirties. Mane supo daug vyresni žmonės, su kuriais nemažai bendraudavau. Nuo jaunų dienų supratau, ką reiškia darbas, savarankiškumas. Suvokiau, jog gyvenime niekas lengvai neateina – norint kažką pasiekti, būtina įdėti ir pastangų. Paauglystėje po barus nesitrankiau – mano požiūris į gyvenimą buvo kiek kitoks.
– Pasiplaukiojimai tapo gera gyvenimo mokykla?
– Taip. Apskritai tėvai mane puikiai išauklėjo. Skatino siekti savo tikslų, formavo charakterį, puikiai paruošė ateičiai, tačiau sykiu niekada per daug nesikišo į mano asmeninius reikalus. Jau labai anksti supratau, kad į gyvenimą reikia žiūrėti rimtai, nes ant lėkštutės niekas nieko neatneš. Visko pasiekiau pats, be kitų pagalbos.
– Turbūt ir į užsienį pabėgti niekada neketinote?
– Ne, man Klaipėdoje geriausia. Manau, kad tiems, kurie turi košės galvoje, palikti gimtinę nėra būtina. Visus sumanymus galima įgyvendinti ir Lietuvoje.
Aistra – nardymas
– Sako, kad jūrininko darbas – lyg magnetas. Kartą jo paragavus, vėliau sunku atsisakyti ar persiorientuoti į kitą sritį. Ar darbas su tėvu laivuose turėjo įtakos tolimesniam jūsų gyvenimui?
– Baigęs mokyklą, pradėjau studijuoti Lietuvos jūreivystės kolegijoje. Ten įgijau laivo mechaniko specialybę. Gavęs diplomą, kelerius metus jau visai rimtai darbavausi laivuose. Tik tada plaukiojimai tapo tolimesni. Nors teko aplankyti nemažai pasaulio šalių, pažinti pasaulį, tačiau esu sėslus žmogus, kuriam reikia kranto ir sausumos. Klaipėdos ir jos žemės šauksmas tapo toks stiprus, jog apsisprendžiau jūrą iškeisti į veiklą uoste, kur iki šiol dirbu laivo mechaniku. Daugelis įsivaizduoja, kad jūrininko profesija kupina romantikos – svetimi kraštai, kelionės. Tačiau ir tikrųjų tenka labai daug ir sunkiai dirbti.
– Šiuo metu jau antrą sezoną darbuojatės gelbėtoju Giruliuose. Kaip nusprendėte juo tapti?
– Pirmiausia į mano gyvenimą atėjo ne veikla paplūdimyje, bet nardymas. Prieš daugiau nei ketverius metus norėjau savo gyvenime išbandyti kažką naujo ir į jį įnešti šviežio oro. O ir nuolatinė veikla mašinų skyriuje bei tepaluotos rankos pabodo. Turbūt vanduo mane traukia labiau, todėl pamėginau šią sritį. Šiuo metu veikla po vandeniu – ne tik mano pomėgis, bet ir profesionalus darbas. Naru esu Klaipėdos uoste, o kartu užsiimu ir komerciniais projektais. Tik žmonių negelbėju ar dingusiųjų neieškau – atvirai pasakius, to ir nenorėčiau.
Po vandeniu slypi kitas – fantastiškas – pasaulis. Ne visi žmonės įsivaizduoja, kokios įdomybės slepiasi Platelių ežero dugne – ten ir kryžius, ir tiltą, ir Monos Lizos paveikslą galima pamatyti. O gelbėtoju tapau, nes norėjau vasaromis išbandyti kiek kitokį darbą. Be to, ir plaukti visada sekėsi gerai. Šiuo metu Giruliuose dirbu kartu su jaunais bendraminčiais ir ši veikla man labai patinka.
Pliaže romantikos maža
– Paauklėjate vyrukus?
– Mūsų kolektyvas yra labai draugiškas ir darnus. Taip, stengiuosi „prilaikyti“ jaunimą: kai reikia, ir patarti ar pamokyti. Greitai radome bendrą kalbą – nesijaučia ir amžiaus skirtumo tarp mūsų. O ir pats atjaunėju, kai mane supa energingi ir optimizmu spinduliuojantys kolegos.
– Daugelis gelbėtojo darbą įsivaizduoja taip, kaip rodo filmuose: raumeningi vyrai flirtuoja su moterimis, o, kilus pavojingai situacijai, tampa bebaimiais didvyriais. Turbūt iš tikrųjų veikla paplūdimyje yra kiek kitokia?
– Visi šie filmai ar serialai neturi nieko bendro su realybe. Ten gelbėtojai lyg niekur nieko neria į beprotiškus gylius, kuriuose iš tikrųjų būtų labai šalta, šoka į vandenį iš itin pavojingų vietų. O ir skęsta kino juostose tik tie, kuriems taip lėmė scenarijus. Mūsų darbas iš tikrųjų yra įtemptas, sunkus, reikalaujantis gero fizinio ir psichologinio pasiruošimo.
– Kokių nuotykių, linksmų istorijų patiriate būdamas gelbėtoju?
– Didesnių kuriozų mano darbe dar nėra pasitaikę. Dažniau tenka susidurti su poilsiautojais, kurie nori pasirodyti visagaliai. Bandai žmogui paaiškinti, kad negalima jūroje plaukti taip toli, o jis atšauna, jog lengvai gali įveikti Baltijos jūrą. Dažniausiai tokie savimi pasitikintys drąsuoliai būna pavartoję alkoholio ir nori pasirodyti prieš merginas. Tokiems tenka ir griežtesnį žodį tarti, todėl privalai būti tvirto charakterio.
Pastebėjau, kad dažnai draugiški patarimai paplūdimiuose praslysta pro ausis. Pasitaiko, jog ir piktų ar įžeidžiamų replikų savo atžvilgiu išgirsti – esą aš ne viršininkas ir aiškinti jiems nieko negaliu. Keiksmus tenka atlaikyti, o vėliau neretai "didvyrius" ir iš vandens traukti.
Stebi vaikus, o ne moteris
– Pagundų paplūdimyje nekyla? Vis dėlto jus supa daug gražių, jaunų ir drabužiais menkai pridengtų kūnų.
– Tai dar vienas gelbėtojams priskiriamas mitas. Būna, merginos prieina, teiraujasi apie joms rūpimus dalykus, prašo patarimo ar pagalbos, o kitiems atrodo, kad mezgame pažintis arba flirtuojame su dailiosios lyties atstovėmis. Arba – stebime jūrą per žiūronus, o žmonės galvoja, kad apžiūrinėjame paplūdimyje besiilsinčias moteris. Gelbėtojas privalo nuolat būti budrus, stebėti situaciją, todėl laiko žavėtis merginomis tikrai neturime. Žinoma, gražus kūnas visada yra patrauklus – taip jau pati gamta sudėliojo, kad vyrai atkreipia dėmesį į priešingos lyties atstovių išvaizdą, tačiau darbo metu koncentruojamės į kitus dalykus. Nuotykių tikrai neieškome, dažniau būname auklėmis.
– Ką turite galvoje?
– Ypač didelį dėmesį paplūdimiuose skiriame vaikams, kurie dažnai papuola į pavojus. Neretai pliažuose atsipalaidavę tėvai pamiršta atidžiau prižiūrėti savo atžalas. Štai neseniai paklydo viena mergaitė – nusivedžiau ją į stotį, bendravau, raminau, kad vaikas nepultų į paniką, daviau žaislų, kol atsiras dukros pasigedę tėvai. Liūdna, tačiau tenka susidurti ir su labai abejingais suaugusiaisiais. Kartą pakrantėje pamatęs vieną vaiką, paklausiau, kur jo tėvai. Mažylis mostelėjo į kopas. Pradėjome ieškoti globėjų. Radome juos tokioje vietoje, kur net jūros nebesimatė. Būna, kad atradus vaiką tėvai ir apšaukia niekuo dėtą atžalą. Tada jau ir aš pakeliu balsą. Tenka ir pasinervinti – sunku matyti neatsakingą tėvų elgesį.
Atsipalaiduoja be alkoholio
– O patiems gelbėtojams pasitaiko, kai baimė pakerta kojas?
– Žinoma, ypač kai bangavimas didelis, šokti į jūrą kartais ir pačiam baugu. Tačiau privalai nugalėti nerimą ir atlikti savo darbą. Visi mes bijome. Džiaugiuosi, kad per porą darbo sezonų su skaudžiomis nelaimėmis dar neteko susidurti. Tiesa, žmonių kalbų prisiklausau visokių. Teko girdėti tokią nuomonę – kam jūs reikalingi, jei niekas neskęsta. Keistas požiūris. Rodos, reikėtų džiaugtis, jog tragiškų įvykių Klaipėdos paplūdimiuose beveik nėra. Tokie žmonės dažniausiai ir sako, kad gelbėtojai tik guli pliaže ir merginas apžiūrinėja.
– Ką veikiate laisvalaikiu?
– Mėgstu aktyvų poilsį: panardyti, išvykas su palapinėmis, man patinka gamta. Nesu klubų ar vakarėlių žmogus. O kai nesimiega, galiu tiesiog sėsti prie automobilio vairo ir naktį pasivažinėti mieste. Mėgėjiškai su draugais ir kolegomis žaidžiu futbolą. Tai puikus būdas išsikrauti, pajausti azartą. O po varžybų smagu su bendraminčiais nueiti į barą, pabendrauti, pasišnekėti. Tai – didelis malonumas man. Tiesa, aš visiškai nevartoju alkoholio. Man labiau patinka gira.
Vizitinė kortelė
Gimė 1983 m. sausio 12 d. Klaipėdoje.
2001 m. baigė dabartinę „Aitvaro“ gimnaziją uostamiestyje.
2005 m. tuometinėje Lietuvos jūreivystės kolegijoje įgijo laivų mechaniko specialybę.
2005–2009 m. dirbdamas laivo mechaniku plaukė į jūrą.
Nuo 2010 m. iki dabar uoste dirba laivų mechaniku.
Nardymo centre „Oktopus“ įgijo naro kvalifikaciją.
Nuo 2012 m. yra profesionalus naras.
Antrą sezoną dirba gelbėtoju Girulių paplūdimyje.
Naujausi komentarai