Dienos komentaras

Atokvėpis

Organizatorių kaita, vėsūs ir lietingi orai, net politiniai skandalai nepajėgė sutrukdyti, kam lemta įvykti. Klegės balsai, skambės bokalai, ilgakojės blondinės žvilgsniais varstys treninguotus kavalierius. O senamiesčio gyventojas Vytautas, paryčiais leisgyvis parsigavęs namo, savo žmonai po langais sugiedos serenadą. Klaipėda švęs Jūros šventę.

Anot istorikų, kai žmonija išrado alkoholį, tiesiog ėmė ir pradėjo jį srėbti. Būdavo, parūgsta „braškė“, žiū, jau ir sėlina vyriokas su samčiu jos ragauti. O prisiragavęs riaugėja, akis varto ir aplinkiniams atrodo it nelabojo pakerėtas.

Taigi anų laikų išminčiai taip ir nusprendė - išgėrusį žmogų apsėda velnias. Gerti tapo baisu, tačiau šio reikalo niekas nė nemanė atsisakyti. Į pagalbą atskubėjo tie patys išminčiai, kurie davė naudingą patarimą. Prieš išgeriant svaigalų žiniuonys liepė baliauninkams susidaužti kaušais. Ši ceremonija turėjusi atbaidyti kipšą.

Bet viltys taurių skambtelėjimu iš puotos išvyti kipšą žlugo. Metams bėgant nelabasis ir moterys patobulino tradiciją. Tai jų iniciatyva atsirado reikalavimas sudaužiant taurėmis žiūrėti į akis. Po alkoholį braidantys vyrai ėmė skęsti ir giliose moterų akyse.

Šiais kompiuterių ir įklotų laikais sudaužimas taurėmis išsikreipė ir galutinai prarado savo pirmykštę prasmę. Nūnai gi žmonės taurėmis stuksi dažnai ir vien tam, kad juos apsėstų velnias, kad protą atimtų. „Dzin!“ - ir nė akimirkos nedelsus pasigirsta į skrandį nubėgančio gėrimo kliuksėjimas. Šią modernizmu atsiduodančią ceremoniją retkarčiais papildo ne mažiau modernūs tostai „Būk“ arba „Ate“.

Taurėmis daužiamasi visur: Vilniuje ir Taline, Maskvoje ir Paryžiuje. Net Karelijoje ir Koloje - kraštuose, kurių lageriuose už finansinius reikaliukus prakaituodavo kaliniai. Tenykštis ypatingas skimbčiojimas vadinamas „Karelijos akmenukais“, o daužiamasi bokalų apatinėmis dalimis, iš viršaus pačiupus juos delnu.

Kyšininkavimu įtarti seimūnai Karelijoje dar nebuvo, o į Sniego gatvę, kur yra pareigūnų zona, dar nepakliuvo. Taigi ir savų skimbčiojimo tradicijų gal dar nespėjo susikurti. Todėl švenčiančioje minioje jie galėtų išsiskirti nebent sparnuotąja Vytauto Kvietkausko fraze: „Nu, sveikas! Ar tu dar laisvėje?“

Laukiant, kol Nijolės Steiblienės komisija paviešins dar daugiau kompromato, turbūt ne kas ir lieka. Jūros šventė - geras, nors ir trumpas atokvėpis prieš rudeninius rinkimus ir dar dešimtį „nokstančių“ skandaliukų.