Ant pieštuko galo – ir Klaipėdos praeitis

Klaipėda ir jos apylinkės dešimtmetį kaustė Normandijoje gyvenančio prancūzo gydytojo François Leclerco dėmesį. Jis bandė minti Antrojo pasaulinio karo metais užmintas mįsles, susijusias su savo tėvo ir jo tėvynainių pėdsakais Klaipėdos krašte. Neseniai išleistoje knygoje F.Leclercas didžiausią padėką išreiškė klaipėdiečiui praeities tyrinėtojui Egidijui Kazlauskiui, šio krašto gyventojui Helmutui Lotužiui ir dienraščiui „Klaipėda“.

Dėkojo už pagalbą

Neseniai pasaulį išvydusi F.Leclerco knyga „Ant pieštuko galo. Mano tėvai karo metais“ pasiekė Klaipėdą.

Dedikacija dienraščio „Klaipėda“ korespondentei, ne kartą rašiusiai apie prancūzų belaisvius karo metais mūsų krašte, byloja apie autoriaus dėkingumą už pagalbą.

„Ačiū už viską, kas tapo įmanoma jums paskelbus mano atsiųstą nuotrauką 2010-aisiais. Aš sužinojau apie gerą mano tėvo gyvenimo laikotarpį Lietuvoje iki prasidedant košmarui Tambove. Ačiū Lietuvos žmonėms už tai, kad šiltai priėmė mano tėvą“, – dedikacijoje rašė F.Leclercas.

Šis įrašas primena, kad bendravimas su F.Leclercu prasidėjo daugiau nei prieš dešimtmetį, kai jis atsiuntė laišką į dienraščio „Klaipėda“ redakciją.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Mane iki šiol žavi pagarbus pono F.Leclerco bendravimas, atidumas detalėms ir noras sužinoti ne tik apie savo tėvą, bet ir jį pažinojusių žmonių likimus.

Laiške vyras pasakojo, kad jo tėvas Francis Leclercas Antrojo pasaulinio karo pradžioje, vos po kelių mėnesių nuo mobilizacijos, tapo karo belaisviu.

Kelis mėnesius jis kalėjo pietinėje Karaliaučiaus krašto dalyje, vėliau buvo atvežtas į Vakarų Lietuvą.

Trejus metus – nuo 1941 iki 1944-ųjų – jis dirbo Kuliuose viename ūkyje.

Redakcijai atsiųstoje nuotraukoje užfiksuota saulėta 1943 m. rugsėjo diena.

Panašu, kad tądien ūkininko šeima su belaisviais kasė bulves.

F.Leclercas paskaičiavo, kad į kadrą patekę vaikai jau turėtų būti perkopę 65 m. Prancūzas tikėjosi, kad bent kuris jų atpažins save ir atsilieps.

Pradžia: istoriją apie tėvą karo metais prancūzas pradėjo atsiuntęs šią 1943 m. rugsėjį darytą nuotrauką. (F.Leclerco asmeninio archyvo nuotr.)

Nuotraukoje šalia ūkininko Šiušelio šeimos užfiksuoti keli vyrai. Iš jų rūbų buvo galima suprasti, kad keli jų – vokiečių kareiviai. Iš aprašymo laiške tapo aišku, kad dar du vyrai – belaisviai prancūzai. Vienas jų buvo laiško autoriaus tėvas – F.Leclercas.

Laiško autorius tikėjosi ką nors sužinoti apie mūsų krašto žmones, kurie Antrojo pasaulinio karo metais pažinojo jo tėvą.

Atrodė, kad laiko atstumas, skiriantis nuotraukoje užfiksuotus ir XXI a. pirmojo dešimtmečio žmones, – pernelyg didelis, kad prancūzo pagalbos prašymas sulauktų atsako. Ypač sudėtinga to buvo tikėtis Klaipėdos krašte, kur didžioji dauguma gyventojų karo pabaigoje žuvo arba išvyko svetur. Juk nuo akimirkos, kuri užfiksuota nuotraukoje, jau buvo praėję 67 metai.

Pažino savo mamą

Tąkart įvyko stebuklą primenantis dalykas. Dienraštis išspausdino F.Leclerco nuotrauką ir laišką. O netrukus redakcija gavo dar vieną elektroninį laišką iš užsienio.

Jį parašė nuotraukoje užfiksuotos merginos anūkė. Vėliau, jos padedami, dienraščio „Klaipėda“ žurnalistai susisiekė su jos mama.

Liudijimas: kraštotyrininkas H.Lotužis palydėjo svečius į buvusią akmens skaldyklą, kur dirbo ir F.Leclerco tėvas. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Klaipėdietė Rūta Daračienė pasakojo vieną vasario dieną, kaip ir kasdien, atsivertusi „Klaipėdą“. Ji nustebo pamačiusi laikraštyje savo mamos, Rūtos Kazimieros Malakauskaitės, jaunystės atvaizdą.

Tai prilygo stebuklui. Pirmoji didelės mįslės grandis įminta nesunkiai – pasisekė atpažinti dešinėje nuotraukos pusėje užfiksuotą merginą, ryšėjusią šviesią prijuostę, rankomis įsisprendusią į šonus.

Ji buvo ūkininkų Šiušelių, pas kuriuos keli prancūzai gyveno ir dirbo nuo 1941 m. rugsėjo vidurio iki 1944 m. gegužės 19 d., samdinė.

Moteris žinios iš praeities nesulaukė, ji mirė bene 1991-aisiais. Nuotraukoje užfiksuotos merginos dukra R.Daračienė papasakojo mamą pažinusi iškart. Ir brandaus amžiaus buvo tokia pati – natūraliai šviesių plaukų, atviro veido, linksmo būdo, turėjo gerą balsą, skambino gitara.

„Kai pradėjau skaityti apie ūkininką, pas kurį dirbo karo belaisviai, iškart prisiminiau mamos pasakojimus apie tai, kaip karo metais ji tarnavo, bei draugystę su svetimšaliais“, – prieš dešimtmetį pasakojo R.Daračienė.

Žvilgsnis: vos kelerių metų F.Leclercas negalėjo nė įsivaizduoti, kad jam teks nemažai išbandymų, o vėliau jis taps sūnaus parašytos knygos herojumi. (F.Leclerco asmeninio archyvo nuotr.)

Moteris gailėjosi, kad mamos nebėra tarp gyvųjų. Ji būtų galėjusi apie žmones nuotraukoje papasakoti daugiau.

Dukra prisiminė mamos pasakojimą apie pas ūkininkus dirbusius prancūzus, lenkus, vieną jų – Janeką ji net buvo pamilusi, tačiau likimas juos išskyrė.

Tėvo pėdsakų mūsų krašte ieškančiam F.Leclercui nepavyko susitikti su R.K.Malakauskaitės dukromis. Kai 2016 m. jis buvo atvykęs į Klaipėdą, viena jų labai sunkiai sirgo, kita prancūzo viešnagės metu buvo išvykusi.

Tėvo neprisimena

Tokia buvo Ariadnės siūlą primenančios istorijos narpliojimo pradžia. Daugiau žmonių iš nuotraukos atpažinti nepavyko.

Užtat kitus prancūzų kario iš Normandijos pėdsakus pavyko aptikti karybos istorijos entuziastui klaipėdiečiui Egidijui Kazlauskiui.

F.Leclercas šį mūsų kraštietį pavadino knygos bendraautoriumi ir su didžiausiu dėkingumu pažymėjo, kad be E.Kazlauskio pagalbos daugelio be galo įdomių šios istorijos momentų jam nebūtų pavykę sužinoti.

Džiaugsmas: iškentę ilgą išsiskyrimą ir sunkumus, sutuoktiniai susilaukė sūnaus, kuris vėliau savo tėvų išgyvenimus aprašė knygoje. (F.Leclerco asmeninio archyvo nuotr.)

Sūnus ėmėsi ieškoti savo tėvo praeities pėdsakų tada, kai pats tapo pensininku ir turėjo daugiau laisvo laiko.

Užbėgdami į priekį pasakysime, kad Klaipėdos krašte karo metus praleidęs prancūzas grįžęs namo išgyveno vos kelerius metus ir žuvo nelaimingo atsitikimo gamyboje metu.

Tada jo sūneliui buvo vos treji, knygos autorius savo tėvo nepamena. Apie jo išgyvenimus iki pat 2010-ųjų šeima žinojo iš F.Leclerco užrašų.

Rinko po kruopelę

10 metų vyniojęs faktų kamuolį F.Leclercas į knygą sudėjo savo tėvo Francio ir mamos Marie-Madeleine neilgo santuokinio gyvenimo istoriją.

Knyga tapo sūnaus dovana mamai, kuriai pernai gruodžio 15 d. sukako 105 m.

Moteris sunkiai vaikšto, prastokai girdi, bet yra sveiko proto. 34-erių tapusi našle ji daugiau niekada neištekėjo.

Jų sūnus François susipažino su tame pačiame kaime gyvenusia mergina Brigitte, prieš 47 m. pora susituokė.

Egidijus Kazlauskis / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Jiems gimė keturi vaikai, turi aštuonis anūkus, kuriems vyras skyrė knygą, padėsiančią ne tik sužinoti apie senelių išgyvenimus karo metais, bet ir apie mažai pažįstamą Lietuvos kraštą, jo žmonių nuoširdumą tiek karo metais, tiek vėliau.

„Mane šioje istorijoje labiausiai žavi sūnaus noras ieškoti savo tėvo pėdsakų toli nuo tėvynės, siekis pagerbti abu savo tėvus ir ateities kartoms papasakoti, ką jiems teko išgyventi. Tai be galo kultūringų žmonių, sielos aristokratų požymis. Mane iki šiol žavi pagarbus pono F.Leclerco bendravimas, atidumas detalėms ir noras sužinoti ne tik apie savo tėvą, bet ir jį pažinojusių žmonių likimus, – atviravo E.Kazlauskis. – Iki šiol susirašinėjame, kartą mūsų bendravimas buvo nutrūkęs. Aš jau buvau išsigandęs, kad niekada gyvai nematytam mano bičiuliui Prancūzijoje kažkas atsitiko. Laimė, tai tebuvo techninės problemos. F.Leclercas vis atsiųsdavo detalių iš savo tėvo užrašų knygutės. Joje užfiksuotus faktus ir net detales narstėme po kaulelį, dėliojome savotišką praeities dėlionę. Ji leido sužinoti ne tik užrašų autoriaus ir jo bičiulio René Batifouyé gyvenimo netoli Klaipėdos detales. Būtent ta užrašinė, kurioje penkerius metus prancūzas trumpu pieštuko galiuku fiksavo gyvenimo nelaisvėje faktus, tapo pagrindiniu mūsų tyrinėjimo šaltiniu.“

2016 m. F.Leclercas lankėsi Klaipėdoje pirmą kartą, atsivežė pluoštą nuotraukų ir, lydimas E.Kazlauskio, keliavo tėvo užrašuose minimomis vietovėmis. Lyveriai, Lioliai, Kuliai, Priekulė, Šilutė, Šūdbarzdžiai, Mėmelis – prancūzo tariami  vietovardžiai tada skambėjo neįprastai romantiškai.

Daugybė klausimų

Karybos istorijos entuziastas E.Kazlauskis išsiaiškino, kad knygos autoriaus tėvas F.Leclercas pateko į belaisvių stovyklą Stalag 1A, kuri buvo vakariau Prūsų Yluvos (dabar Bagrationovskas).

1939 m. pabaigoje šioje stovykloje buvo registruota 47 tūkst. lenkų karo belaisvių. 1940 m. gegužę čia atgabenti pirmieji belgų belaisviai, o netrukus ir prancūzai.

Tais metais šioje stovykloje registruota apie 23 tūkst. belgų, 35 tūkst. prancūzų ir apie tūkstantis rusų belaisvių. Didžioji jų dauguma stovykloje kalėjo iki karo pabaigos.

Belaisviai nebuvo laikomi užrakinti, o dirbdavo fabrikuose ir pas ūkininkus. Jie turėdavo periodiškai registruotis kontrolės postuose, raportuoti apie darbų pabaigą ar gauti paskyrimą į kitą vietą. Veikiausiai būtent taip laiško autoriaus tėvas pateko į Kulius netoli Klaipėdos.

Pluoštas F.Leclerco iš karo parsivežtų mažo formato nuotraukų taip pat vertė ieškoti atsako į kylančius klausimus. Taip atsitiko su fotografija, kurioje užfiksuotas būrelis belaisvių, sustojusių glaudžiu puslankiu, skaitančių storas knygas. Už jų – keli vokiečių kareiviai, smalsiai stebintys šį vaizdą.

F.Leclerco spėjimą, kad tai vieno belaisvio laidotuvių kadras, E.Kazlauskis paneigė. Sudėliojęs laiške minimus faktus, jis iššifravo, kad tai 1941 m. balandį vykusių Velykų mišių vaizdas, vyrai skaitė maldas.

Tokių mažų atradimų kupina visa knyga.

Palaikė savi ir svetimi

Darbas pas ūkininkus prancūzams nebuvo sunkus. Jiems teko kur kas sunkesnis darbas akmens skaldykloje Lyveriuose. F.Leclercas net buvo tyčia susižalojęs ranką, kad nebūtų siunčiamas dirbti alinamo darbo.

Kiekviename artimiesiems rašytame laiške prancūzas kalbėjo apie viltį, kad karas tuoj baigsis, dėstė, kaip jam sunku būti toli nuo mylimos žmonos, visų giminaičių ir namų.

F.Leclerco asmeninio archyvo nuotr.

Namiškiai kaip galėdami stengėsi palaikyti toli nuo namų nelaisvėje atsidūrusį F.Leclercą.

Ilgą ir tada sunkią atrodžiusią nelaisvę vyrui padėjo išgyventi pusseserės atsiųstas medalikėlis su šventosios Lurdes atvaizdu.

1941 m. sausio 23 d. vyras gavo atvirlaiškį, kuriame pranešama, kad jo seseriai gimė mergaitė Nikol. Sesers vyras rašė, kad mažoji dukterėčia bus Frencio krikšto dukra, kol jis negrįš, šeima mergytės nekrikštys. Vėliau vyras prisipažino, kad ta mintis vertė sutelkti visas jėgas ir stengtis išlikti.

Beje, belaisviai iš namiškių sulaukdavo ne tik laiškų, bet ir siuntinių.

Belaisvius palaikydavo ir vietos gyventojai. Savo laiškuose F.Leclercas rašė, kad kažkokia pagyvenusi vietos gyventoja dovanojo jiems pačios numegztas kojines, o kad auliniuose batuose jos netrintų kojų, įtepdavo muilu.

Išvadavimas – it košmaras

Gyvenimas priešų pusėje jau 1944 m. rudenį prancūzams tapo maloniu prisiminimu. Tada prie Klaipėdos priartėję Raudonosios armijos kariai savo sąjungininkus – vokiečių belaisvius dar kartą paėmė į nelaisvę.

Prancūzų, belgų ir lenkų viltys netrukus grįžti namo neišsipildė. Sovietai manė, kad ilgą laiką nelaisvėje buvę vyrai gali būti perėję į vokiečių pusę. Užsieniečius, kaip ir savo šalies piliečius, patekusius į nelaisvę, jie išsiuntė į šaltus kraštus.

Prancūzai buvo vežami gyvuliniuose vagonuose, be maisto, pakeliui traukiniai sustodavo kelioms dienoms, per speigą belaisviai buvo verčiami kirsti mišką.

Traukiniai riedėjo Murmansko link. 1945 m. sausį belaisvius nukreipę piečiau, jie pasiekė Tambovą ir ten prisijungė prie savo tautiečių iš Elzaso-Lotaringijos, kuriuos vokiečiai privertė tarnauti jų pusėje.

Ne vienas jų vėliau pasakojo pavydėję prancūziškas uniformas dėvėjusiems iš Rytų Prūsijos atvykusiems vokiečių belaisviams.

Laiškų artimiesiems iš Rusijos prancūzai išsiųsti negalėjo.

Tai buvo tikras gulagas. Per kelis mėnesius dėl sunkaus darbo, bado ir ligų iš 250 prancūzų mirė 125.

Tik 1945 m. gegužę F.Leclercui su draugais buvo leista vykti namo. Pasiekę Odesą, jie dar porą mėnesių laukė laivo, kol suprato, kad teks važiuoti traukiniais. Po ilgos kelionės vyras pasiekė namus, kur jo laukė šeima.

Visa tai aprašyta sūnaus knygoje, bet istorija tuo nesibaigė.

Knygos herojaus sūnus F.Leclercas vis dar susirašinėja su E.Kazlauskiu, vyrai tebenarplioja įvairias detales ir užuominas. Tai yra draugystė, gimusi iš bendro intereso ir nesuvaidintos pagarbos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kestas

kestas portretas
Ant pieštuko galo – ir Memel praeitis,kokia dar Klaipeda...

Memel

Memel portretas
Niu kokia Klaipeda visur vokiskos zydiskos pavardes Lietuviais nekvepia baikit darkyt istorija apsepeliai

Rosvaltas

Rosvaltas portretas
O jau kardas netinka duok, pareina į kaimyną
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių