Savo veikla ji skatina jaunimą pažinti kalbos grožį, gilintis į jos prasmes ir gebėti raiškiai perteikti mintis. Mokytoja, scenos menų atlikėja, renginių vedėja – visi šie vaidmenys susipina jos darbe, leidžia perteikti meilę kalbai ir menui, o svarbiausia – daro ją laimingu ir gyvenimą mylinčiu žmogumi.

– Vilija, kokį vaidmenį kūryba atlieka jūsų gyvenime?

– Tikrai ne antraplanį (juokiasi). Galvoju, kad viskas gyvenime yra kūryba plačiąja prasme. Na, o jei kalbėtume apie meninę kūrybą, tai jos daug.

Su ja tiesiogiai susijęs ir mano pagrindinis darbas Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centre, ir veiklos po – teatras, muzikavimas.

– Kuo kultūrinė ir akademinės raiška svarbi šiuolaikiniams jaunuoliams? Kaip sekasi juos sudominti?

– Esu neseniai, prieš mažiau nei dvejus metus, įkurto Kultūrinės ir akademinės raiškos skyriaus vedėja. Mūsų skyrius kartu su Klaipėdos miesto savivaldybe organizuoja pagrindinius renginius miesto moksleiviams, rūpinasi Lietuvos dalykinių olimpiadų mieste organizavimu, įstaigos viešinimu ir dar daug kuo. Turiu nuostabius kolegas ir esu jiems dėkinga.

Nepamečiau ir mokytojos darbų. Vedu kūrybinio rašymo užsiėmimus. Prieš trejus metus KKLJC direktorius Ramūnas Kaubrys pakvietė susirinkti jaunųjų žurnalistų grupę. Pagalvojau, kad tai įdomu. Po metų išsigrynino užsiėmimų turinys ir šalia žurnalistikos pagrindų atsirado kūrybinis rašymas. Dabar tai didžioji užsiėmimų dalis.

Kūrybinis rašymas – puikus būdas pailsėti nuo didelių krūvių jaunoms galvoms. Užsiėmimuose nepabėgame ir nuo teatro metodikos. Daug užduočių, kur reikia improvizuoti. Kūrybinis rašymas yra veikla, kuri gali būti daugelyje sričių: tiek kaip hobis ar meninė jaunojo rašytojo, poeto, publicisto veikla, tiek kaip terapinė priemonė.

Jūs neįsivaizduojate, kokių įdomių, gilių, žaismingų, netikėtų patiems sau ir man tekstų parašo jaunuoliai. Su jais pailsiu, iš jų mokausi, sužinau tai, ko neperskaitysi, pavyzdžiui, su kokiais suaugusiais ir kodėl jie pasitiki.

Daug kalbamės, diskutuojame ir, žinoma, rašome. Beje, daugelyje pasaulio universitetų kūrybinis rašymas yra privalomas dalykas ir tai yra teisinga.

– O sakoma, kad žurnalistus greitai pakeis dirbtinis intelektas, rašytojus – nuomonės formuotojai...

– Tikiuosi, kad to laiko aš nesulauksiu... Pritariu, kad dirbtinis intelektas, „ChatGPT“ yra puikus įrankis kartais laikui sutaupyti, informacijai susisteminti, bet pakeisti – tikrai ne. Na, o jei nuomonės formuotojais taptų talentingi rašytojai, kodėl gi ne.

– Esate labai veikli asmenybė, suspėjanti magiškai daug. Kaip jus pristatyti?

– Esu Vilija. Žmogus, kuriam labai patinka gyventi. Ir savo gyvenimo neįsivaizduoju ramaus. Gyvenimo laikotarpis bei situacijos ir diktavo, kuo esu labiausiai (juokiasi).

Žmona, mama, sesuo, dukra, draugė, kolegė, aktorė, muzikantė, renginių vedėja, mokytoja, dabar dar ir šaulė (prasidėjus karui Ukrainoje kartu su vyru įstojome į Lietuvos šaulių sąjungą). Klausiate, kaip suspėju? Nesuspėju...

Dar norėčiau šokti, pamatyti daugiau koncertų, spektaklių, parodų, susitikti su draugais. O jei rimtai, nėra jokios magijos.

Yra tik didelis noras daryti tai, ką darau, ir gebėjimas planuoti laiką. Juk nereikia daryti visko vienu metu (juokiasi)...

Manęs neseniai paklausė – tai kada tu gyveni? Labai gerai, kad paklausė, nes aš ir sau atsakiau į šį klausimą. Tai ir yra mano gyvenimas. Kol kas kitaip nemoku.

– Kaip prasidėjo jūsų kelias į scenos menus ir teatrą?

– Augau muzikų šeimoje, tad tai, kad lankysiu muzikos mokyklą, buvo natūralu... Manęs neklausė, ar nori lankyti muzikos mokyklą, tiesiog paklausė, kokiu instrumentu grosiu. Nežinau, kodėl, bet pasirinkau smuiką. Norėjau dar groti būgnais, bet tuo metu jais groti niekas nemokė.

Nuo mažens dalyvavau „Dainų dainelėje“. Tai irgi buvo savaime suprantama, nes ruošė mama, akompanavo arba tėtis, arba sesuo.

Mano mama – muzikos mokytoja, chormeisterė, folkloristė, kanklininkė, o tėvelis mokė vaikus ir jaunuolius groti trimitu, kontrabosu muzikos mokykloje, vadovavo orkestrams, pats kūrė muziką, aranžavo, buvo puikus pianino derintojas.

Kiek atsimenu, irgi nebuvo ramiai gyvenantys (juokiasi). Koncertai, renginiai, kelionės. Beveik visada būdavau su jais.

Na, o vyresnioji sesuo baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), tačiau vėliau pasuko teisės mokslo keliu.

Muzika mūsų namuose buvo visada, be jos neįsivaizdavau savo erdvės. Tačiau baigusi muzikos mokyklą, smuiką ilgam padėjau į spintą.

Tuo metu Marijampolėje, kur ir gimiau, buvo sumanyta atgaivinti profesionalų dramos teatrą (beje, jame kažkada vaidino ir Vytautas Paukštė, Balys Barauskas ir kt.), tad buvo įkurta teatro studija, kurios idėja buvo užsiauginti teatrui aktorius.

Po studijų atvyko ir profesionalių, ką tik baigusių aktorių kursas (jame buvo ir dabartiniai „Keistuolių teatro“ aktoriai Andrius Kaniava, Darius Auželis, Klaipėdos teatro aktoriai Darius Meškauskas ir Eglė Barauskaitė). Įstojau į tą studiją ir turėjau galimybę susipažinti su aktorinio meistriškumo, judesio, šokio, vokalo pagrindais.

Deja, profesionalaus teatro idėja mano gyvenimo realybe netapo ir mes visi išvažinėjome kas kur. Aš atsidūriau Klaipėdoje, mokiausi režisūros ir aktorinio meno pas nuostabius pedagogus Veltą ir Vytautą Anužius. Šalia teatrinių dalykų studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą. Tokia buvo pradžia.

Vaidmenyje. A. Kubaičio nuotr.

– Kas sutrukdė užkariauti teatro sceną, t. y. tapti aktore ar režisiere? Ar dėl to išgyvenate?

– Tikrai neišgyvenu, nes esu įsitikinusi, kad gyvenime viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Dažnai mums aukščiausiasis gyvenimo kelią sudėlioja ne taip, kaip norime, o taip, kaip reikia. Džiaugiuosi likusi Klaipėdoje, labai myliu šitą miestą.

Ir visai ne dėl to, kad jis prie jūros (esu labiau ežerų žmogus), o dėl čia esančių žmonių. Jie kitokie, laisvesni, vėjo išpūstomis galvomis.

Be to, jei būčiau pabėgusi į Vilnių, galbūt neturėčiau to, ką dabar turiu. Į savo išsvajotąjį aktorinį, baigusi mokyklą, iš pirmo karto neįstojau, tad atvykau į Klaipėdą. Stojau ir antraisiais metais, įstojau, bet jau buvau įsimylėjusi ne tik miestą, dėstytojus, draugus...

– Gal tą ne iki galo išpildytą svajonę ir atstoja darbas Klaipėdos pilies teatre?

– Pilies teatre (su tam tikromis pertraukomis) esu beveik 30 metų. Šiemet mūsų teatras švenčia jubiliejų – 40 metų. Kovo–balandžio mėnesiais rodysime daug spektaklių, prieš juos bus staigmenų. Tad kviečiu į Žvejų rūmų Teatro salę.

Pilies teatras – ypatingas teatras, turintis savo režisierių Alvydą Vizgirdą, savo aurą, savo žiūrovus. Šis teatras apie žmogų ir žmogui.

Dar svarbiau, kad mes, dirbantys spektakliuose, esam ar tampam artimi. Vieno kvėpavimo. Tad jei reikėtų atsakyti vienu sakiniu, turbūt sakyčiau – man ypatinga tai, kad susitinku žmones, iš kurių mokausi, žmones, kurie yra dovana.

– Koks jūsų įsimintiniausias vaidmuo teatre? Kodėl?

– Įsimintiniausias vaidmuo visada būna tas, kuris sunkiai pasiduoda. Žinoma, niekada nebūna lengva, bet vienas vaidmuo buvo man ypač sunkus, sykiu ir labai brangus. Tai Mėjos vaidmuo Sakartvelo autorės Tamaros Bartajos pjesėje „Žaislinis pistoletas“.

Įsimintiniausias vaidmuo visada būna tas, kuris sunkiai pasiduoda.

Kodėl? Gal dėl to, kad vaidmuo apima didelę amplitudę: nuo 14-metės mergaitės paaugliškos meilės apraiškų iki pagyvenusios moters patirčių, paliečiamos ir karo, išdavystės, neišsipildžiusios meilės temos. Šį spektaklį rodėme ir užsienyje, tarptautiniuose festivaliuose. Turėjome nemažą pasisekimą.

Esu įsitikinusi, kad gyvenime viskas vyksta taip, kaip turi vykti.

Yra ir spektaklis, kuriame mes, aktoriai, atliekame ne po vieną vaidmenį. Tai irgi labai įdomu. Vienas iš tokių spektaklių – Keren Klimovsky pjesė „Našlė, neūžauga, ruonis ir kiti“. Jame kūriau, kaip ir kiti scenos kolegos, net keturis personažus.

Kiekvienas vaidmuo vis kitoks, savaip svarbus, auginantis ir mane pačią, padedantis atrasti tai, ko net nežinojau turinti. Už tai, žinoma, dėkinga režisieriui Alvydui Vizgirdai. Ypatingas jausmas vaidinti (net nežinau, ar šitas žodis tinka) poezijos spektaklyje.

Prieš dvejus metus išleidome spektaklį pagal Donaldo Kajoko poeziją „Rauda ties degančiais vynuogienojais“. Teko nuostabi galimybė vėl dirbti su mano labai mylima aktore ir nuostabiu žmogumi – Regina Šaltenyte. Beje, mūsų kūrybinė grupė, t. y. režisierius Alvydas Vizgirda, Regina Šaltenytė, Ramūnas Zebleckis-Šeputis, Jonas Baltokas ir aš, buvome nominuoti „Padėkos kaukės“ apdovanojimuose kaip „Metų kūrybinė grupė“.

Na, ir naujausias vaidmuo – Nelė – K. Klimovsky spektaklyje „Jūs užstojate man vandenyną“. Buvo labai įdomu kurti šį personažą. Jis rimtas ir sykiu komiškas. Apskritai įdomiausi vaidmenys, kuriuose labiausiai nutolsti nuo savęs tikrosios (juokiasi).

– Ar turite vaidmenį, kurį svajojate sukurti ateityje?

– Neturiu. Nors... norėčiau suvaidinti geroje komedijoje.

– Esate ir nepakartojama renginių vedėja. Spėju, kad nepakanka vien gerai žinoti savo tekstą... Ar publikos reakcijos jums svarbios?

– Ačiū, žinoma, už gražius žodžius, bet nepakartojamų nebūna. Šita veikla man labai patinka, man tai ir galimybė improvizuoti, nors ir griežto scenarijaus rėmuose, niekada nebūnu tik pranešėja.

Visuose renginiuose esi, privalai būti atviras, turi jausti, kokios nuotaikos yra žiūrovas, ar jis girdi, ką sakai, ar reaguoja. Ir didžiausias malonumas, kai matai akis, šypsenas, o gal ir ašaras (jei renginys yra jautrus, pavyzdžiui, skirtas Sausio 13-ajai ar Baltijos kelio dienai paminėti).

Žinoma, yra dideli oficialūs renginiai, kurių kitokia specifika. Viena, kai vedi, pavyzdžiui, Vakarų Lietuvos dainų šventę, kur vien dalyvių yra 7 tūkst., o ir žiūrovų panašiai, ar Klaipėdos miesto Joninių šventę, kitas jausmas – Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios minėjimo renginiai, dar kita – renginiai moksleiviams, muzikos festivaliai, apdovanojimų šventės... Visuose juose man svarbus žiūrovas. Man svarbu, kad net ir labiausiai oficialus renginys būtų nuoširdus ir jaukus.

– Kokiais būdais stengiatės „paimti“ publikos dėmesį?

– Sunku atsakyti. Net nežinau, kokiais būdais... Tiesiog „imu“ tuo, kuo galiu ir ką turiu, ir viskas...

– Įsimintiniausias renginys, kurį teko vesti?

– Man patinka visi renginiai, kuriuos vedu. Labiausiai įsimena tie, kuriuose atsiranda erdvės improvizuoti arba „suktis“ iš netikėtos padėties. Dar smagiau, kai renginio dalyviai, žiūrovai net nepastebi, kad kažkas buvo ne taip. Todėl neįvardinsiu (juokiasi)...

– Ar jaudinatės eidama į sceną?

– Žinoma, jaudinuosi. Nelabai tikiu, kad yra scenos žmonių, kurie nesijaudina. Tik tas jaudulys kiekvienam kitoks ir skirtingai su juo tvarkomės.

– Ar teatro patirtis padeda jums kitose veiklose darbe, pavyzdžiui, mokytojo?

– Teatre kurdamas vaidmenį susiduri su personažo psichologine analize. Turi nemažai skaityti, domėtis, suvokti to, svetimo, žmogaus, mąstymą.

Na, o mokytojas tam tikra prasme turi būti ir psichologas, kad suprastų mokinius, jų elgesį, nuotaikas. Be to, aktorius yra ir improvizatorius, o pamokose be improvizacijos – irgi nelabai... Tad atsakymas – taip, padeda. Labai!

– Muzika ir teatras puikiai dera tarpusavyje?

– Nereikia nieko specialiai derinti. Teatras be muzikos, muzika be teatro man sunkiai įsivaizduojami. Kurdama dainas, o ir jas atlikdama, pirmiausia pasakoju istoriją, noriu, kad ir klausytojas ją išgirstų. O spektaklyje muzika tik padeda kurti vaidmenį ar surasti tinkamą emociją.

– Papasakokite apie jūsų ir vyro Ramūno muzikinę veiklą.

– Aktyvi muzikinė veikla mūsų gyvenime atsirado prieš kokius septynerius metus. Tada dar pagrindinis muzikavimas vykdavo su draugais ir bičiuliais prie laužo mūsų namų kieme. Ir net įsivaizduoti negalėjome, kad tai taps mūsų gyvenimo dalimi.

Tačiau, matyt, neblogai dainuodavome, nes gavome pasiūlymą surengti koncertą mokytojams. Mes, penki bičiuliai, pasivadinome „Antro posmelio klubu“ ir pradėjome koncertuoti, daugiau groti, patys kurti dainas. Po to, kaip ir gyvenime būna, vieną etapą keičia kitas.

Susipažinome (beje, irgi per muziką) su Jonu Baltoku, talentingu ir visada idėjų pilnu žmogumi. Jis paprašė mūsų su Ramūnu padėti sudainuoti vieną dainą, tada atsirado antra, trečia... Su Jonu koncertuojame iki šiol. Na, o mes su vyru Ramūnu save vadiname „JieDu“, turime programas ir dviese. Tiesa, muzikuodami nuo teatro taip pat nepabėgame (juokiasi)...

„JieDu“. A. Poškienės nuotr.

– Kokiu būdu?

– Skaitome mūsų mylimų poetų eiles, dialogus iš įvairių pjesių, o ir atliekant dainas svarbu jas ne tiesiog padainuoti. Žinau, kad esu ne vokalistė, tad man dainos tampa istorijos pasakojimu.

– Skaičiau, kad jūs mėgstate roką, o dainuojate?...

– Oi, mėgstu ne tik roką, klausau šiuolaikinės alternatyvios muzikos (viena mylimiausių – „Gruodis“, kurioje dainas kuria, atlieka mūsų sūnus kartu su kitais trimis bičiuliais ir talentingais muzikantais), indie, džiazo ir kitų. O patys kuriame dainuojamąją poeziją, nors, tiesą sakant, dabar jau labai sunku pasakyti žanrą.

Mūsų kūryboje girdisi ir kitų žanrų, bet pradžią davė, žinoma, mūsų lietuviškieji grandai – Vytautas Kernagis, „Aktorių trio“, Saulius Mykolaitis ir kt.

– Kuo jums svarbus muzikinis duetas „JieDu“?

– Turbūt pats svarbiausias dalykas yra tas, kad esame kartu. Dėkoju likimui, kad mūsų pomėgiai sutampa, tad daug būname kartu, o mums tai labai svarbu. Kūrybiniame procese būna ir diskusijų, būna ir nesutarimų, bet tai irgi turi savo žavesio.

– Poros vis rečiau ilgai gyvena kartu, sutuoktiniai vienas nuo kito pavargsta. O kur jūsų santuokos paslaptis?

– Matyt, esam nepavargstantys. O jei rimtai, nėra jokios paslapties ar laimingo gyvenimo receptų. Meilė, vienas kito girdėjimas, pastangos dėl vienas kito, pagarba, suvokimas, kad šeimoje ne tu svarbiausias, bendri interesai, pomėgiai... ir mes labai daug kalbamės...

Vilija Gruodytė Šeputienė su šeima. „Tykuma Photography“ nuotr.

– Išduokite, kad scena, muzika infekuota visa jūsų šeima... Ar ligos simptomai sunkūs, o gal naudingi?

– Taip, muzikos virusas mūsų šeimoje yra ilgalaikis ir nepagydomas, juo esame užsikrėtę visi (juokiasi). Tiesa, su muzika profesionaliai susijęs tik vienas iš sūnų, tačiau kiti du – profesionalūs, puikų skonį turintys muzikos gurmanai.

– Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?

– Spektaklis dviem. Labai tikimės, kad jis įvyks. O artimiausiu metu turime keletą spektaklių Pilies teatre, koncertų, renginių, knygos (ne mano) pristatymą. Į juos visus kviečiu!

– Didžiausia svajonė. Jei neribotų nei laikas, nei finansai?

– Turbūt nebūsiu originali. Kelionė bet kur, svarbu – ilgam, su visa šeima. Mūsų būtų aštuoni, tai tikrai nebūtų liūdna.