Uostamiesčio Baroti galerijoje – Š. Šimulyno „Gamtos užkalbėtojas“

Įvairiapusė asmenybė

Š.Šimulynas (1939–1999) – įvairiapusė asmenybė ir menininkas, kūręs skulptūras, tapybą, grafiką, freskas, mozaikas, rašęs prozą ir poeziją. Kūryboje atsispindinčios gamtos, žmogaus ir jų tarpusavio poveikio temos, atidūs gamtos kismo stebėjimai ypač aktualūs ir šiandien. Tvirtas, net atšiaurus menininko būdas, nepripažįstantis jokių nuolaidžiavimų tam, kuo netiki, kam nepritaria, ką smerkia, atsiskleidė jo kūriniuose, pasirinktose medžiagose, tematikoje ir sukūrė aplink autorių tam tikrą vakuumą – jo vaizduojamoji kūryba ir kūrybinis palikimas ilgai buvo tarsi užmiršti, ignoruojami, apsupti tylos, nors ir akylai stebimi.

Grafikas ir tapytojas Algimantas Švėgžda viename laiške fotografui Algimantui Kunčiui rašė: „Per visą istoriją eina dviejų pagrindinių rūšių menininkai – saulės tipo ir mėnulio tipo. Saulės tipo – kupini energijos ir jėgų, kurias privalo išspinduliuoti, nes vidinė ugnis susprogdintų juos. Jie dinamiški, prieštaringi, su liepsnos liežuviais ir kūryboje, ir gyvenime lieja į pasaulį, į kitus žmones savo energiją. (...) Kitas tipas – mėnulio tipas, turi stebuklingą savybę atspindėti ir saulę, ir save per saulę, ir daug dalykų, kurie tyrame ir skaidriame paviršiuje lūžta.“ Š.Šimulynas buvo mėnulis, tai yra jo esmė. Drąsaus kūrybinio mąstymo, formavęs savitą meninę visatą iš plataus pasaulinio ir Lietuvos kultūrinio palikimo.

Jo vaizduojamoji kūryba ir kūrybinis palikimas ilgai buvo tarsi užmiršti, ignoruojami, apsupti tylos, nors ir akylai stebimi.

Keliautojas, stebėtojas

Kurdamas tyliojo modernizmo laikmetyje, nesitaikstydamas su sovietinio režimo menininkams primetamais reikalavimais ir būdamas visišku nonkomformistu, Š.Šimulynas neturėjo daug galimybių eksponuoti savo darbus viešose parodose, tad sukūrė sau alternatyvią ekspozicijų erdvę, savo pasaulį. Šeimos namus Vilniaus Jeruzalėje, dirbtuves gimtojoje Veliuonoje ir Vilniuje pavertęs ne tik gyvenimo, kūrybinio proceso, bet ir savotiška kūrinių eksponavimo vieta, menininkas dirbo nuo visko atsiribojęs ir paniręs į savo vidinį pasaulį, kuriame ypač svarbią vietą užėmė gamta.

Š.Šimulynas – keliautojas, stebėtojas. Gamtos apsuptyje jautėsi savimi, neatsiejamas nuo jos, tarsi būtų dar viena nerimastinga, rūsti ir kupina netikėto švelnumo apraiškų stichija. Kalbino ją, atsivėrė jai, permatė ją, per savo kūrinius atskleisdamas paprastai akiai nematomus, nepastebimus, tačiau pamatinius dalykus. Domėjosi biologija, mineralogija ir archeologija. Savo žinias jungdamas su asmeniniais išgyvenimais, būsenomis, gyvenimo ir kelionių patirtimis, kūrė unikalius abstrakcijos, konstruktyvizmo, kubizmo ir net siurrealizmo bruožų turinčius kūrinius.

Įkvėpti gamtos

Parodoje eksponuojamus Š.Šimulyno tapybos darbus ir skulptūras vienija gamtos įkvėptos formos. Tapyboje čia matome biologinius mikro- ir makropasaulius, o kasdienes kompozicijas ir natiurmortus talentingas menininkas pavertė dekoratyviomis schemomis ir vidinio pasaulio žemėlapiais ar net popart-o bruožų turinčiais kūriniais. Tapybos koloritas varijuoja nuo lietuviškai gamtai būdingų rudų, žalsvų, gelsvų atspalvių iki netikėtai lietuviškojo modernizmo kontekste suskambančių rožinių, violetinių, ryškaus ultramarino spalvų, galbūt įkvėptų egzotiškų, tolimų kelionių ir kultūrinių patirčių. Skulptūros, nors ir išlaiko apibendrintą, aptakią formą, bet kupinos suturėto, besiveržiančio judesio, nerimo, vidinio virpėjimo. Monumentalūs zoomorfiniai ir antropoforminiai pavidalai primena senąjį baltų meną, apeliuoja į panteistinį pasaulio suvokimą.

Galima pasidžiaugti, kad šiandien Š.Šimulyno kūrybinis palikimas grįžta į viešąsias erdves ir Lietuvos modernaus meno istorijoje užima pelnytai svarbią vietą. Menininko darbai vis dažniau rodomi parodose, papildo privačias kolekcijas ir muziejų fondus, yra analizuojami ir vertinami.

Parodą pamatyti KADS Baroti galerijoje bus galima iki birželio 23 d.