Šokėjas Justas, prisistatantis visuomenės veikėju

Puikiai sostinės naktinį gyvenimą išmanantis 25-erių Justas Grigaravičius gyvena šokio ritmu. Šiuo ritmu jis bando užkrėsti ir kitus vilniečius – jo manymu, šokis yra pats geriausias būdas komunikuoti su žmonėmis.

Viename bare-krautuvėlėje dirbantis vaikinas nuolat skuba į šokių pamokas – tai fotografijos mokslus studijavusio Justo aistra. Lindihopas ir salsa yra tie šokiai, kuriuos šoka vaikinas ir kurie sparčiai populiarėja tarp vilniečių. Tiesa, šokėjai dažnai tampa tikrais visuomenės veikėjais.

– Kodėl tu – visuomenės veikėjas?

– Toks mano vardas atsirado juokaujant su draugais. Mano kompanijoje buvo bičiulis, kurį vadino visų reikalų ministru, o aš tapau visuomenės veikėju.

Iš tiesų, kai mano gyvenime atsirado lindihopas, šokiai, pradėjau ieškoti dėmesio. Gana užsispaudęs buvau ilgą laiką, kol supratau, kad egzistuoja visuomenė. Pradėjau daugiau lankytis mieste, renginiuose ir panašiai. Šokis palengva įtraukia. Vėliau supratau, kad iš šokio galima ir gyventi, – šis faktas dar labiau įtraukė. Taip jau išėjo, kad esu visuomenės veikėjas.

– Bet kaip atradai patį šokį?

– Šokį atradau susidūręs kaktomuša su mergina vienoje stotelių. Vėliau, jau važiuodamas troleibusu, ją užkalbinau, ji papasakojo, kad važiuoja džiazo šokti. Tada susimąsčiau: kaip tas džiazas atrodo?

Tai buvo gal prieš gerus šešerius metus. Buvau pirmame fotografijos studijų kurse, tad pagalvojau: noriu išmokti fotografuoti šį šokį. Tačiau man nesisekė. Galiausiai viena mokytojų man pasiūlė iš pradžių išmokti šokti, o tada jau bandyti fotografuoti. Taip ir pradėjau: tempė, tempė, kol galiausiai šokis mane visiškai įtraukė.

– Šokiai šiuo metu Vilniuje itin populiarus užsiėmimas.

– Atkreipus dėmesį, galima pamatyti, kad yra labai daug šokių grupių. Vilniuje ypač kavinių terasos tinkamos šokiams – čia ateina šokėjai, šoka, pritraukia žmonių, užtat jie (kavinių vadovai – red. past.) ir patys skatina šį dalyką. Tai gražu, kultūringa ir faina.

Aš pats trečiadieniais Subačiaus aikštelėje organizuoju pasišokimus keletui porų. Taip pat kitose vietose. Tiesiog groju muziką šokantiems. Anksčiau ir mokykloje vaikams vedžiau lindihopo būrelį, bet pritrūko žinių, nebuvo šokių partnerės... Teko baigti šį reikalą. Tačiau jau ketvirtus metus per "Kultūros naktis" Prancūzparkyje su draugais organizuoju šokių tašką.

– Šokis tau ne tik laisvalaikio praleidimo būdas?

– Tai labai įtraukiantis laisvalaikis. Mes juokiamės, kad lindihopas nėra šokis, tai – gyvenimo būdas. Jei pradedi šokti, tave įtraukia, atsiranda vakarėliai, tam tikras stilius, muzika, žmonės.

– O kaip gyvena Vilniaus lindihopo šokėjai?

– Jie puikiai komunikuoja tarpusavyje. Vyksta daug koncertų, šokių vakarų. Visi bendrauja interneto kanalais, kur patys ir suorganizuoja įvairių šokių renginių. Šokėjų bendruomenė... Kadangi šokis yra savotiškas bendravimo būdas, tai yra daug geriau, nei sėdėti prie bokalo alaus – šešto, septinto, kol nebepaeini. Geriau ateiti, pakviesti merginą pašokti, pabendrauti. Tokia aplinka malonesnė. Mūsų mokytojas juokaudavo, kad lindihopo šokėjai valgo tik sveikai ir geria tik vandenį.

–  Bet ar tai tiesa?

– Na, kodėl? Mūsų kultūra visai kita. Aišku, išgerti gali, bet kaip paskui pašoksi? Tai labai kontroliuojamas dalykas. Tiesiog mūsų bendravimo būdas atviresnis, esame draugiški, į savo būrį kviečiame prisijungti naujus besidominčius žmones. Mūsų šeima tampa vis didesnė. Neseniai pradėjau šokti ir salsą – ta bendruomenė labai traukia, jų bendravimo pobūdis man labai patinka.

– Merginoms šokėjai daro įspūdį?

– Būna susidomėjimo, nes vaikinai kažkodėl labai nesiryžta šokti: ateina, bamba, laužosi. O merginos visą laiką nori šokti, bent jau dauguma – jų akys tiesiog dega. Šokių grupėse dažnai būna toks santykis: penki vaikinai ir dešimt merginų.

– Esi matęs daug vakarėlių. Kaip žmonės šoka Vilniaus baruose?

– Vilniaus baruose žmonės pradeda šokti po kokio penkto šešto bokalo alaus, kai jau įsidrąsina. Labai dažnai ir pačiose šokių pamokose žmonės labai susikaustę, bijo prisiliesti ir tik po poros mėnesių jie persilaužia, bendrauja ir išdrįsta apkabinti šokių partnerį. O barų net nėra daug, kuriuose būtų vietos šokti. Dažnai, kai jau prasideda "tikras" vakarėlis, muzika groja garsiai, žmonės ir ant stalų šoka.

– Neskaitant šokių, kur dar ieškai žmonių, su kuriais gali laisvai komunikuoti?

– Kalbant apie naktinį gyvenimą, turiu mėgstamų barų, kur galiu nueiti tiesiog pabūti, pabendrauti, nes ten susirenka tam tikros koncepcijos žmonės. Kaip kažkas pasakė: vienkartinis draugas. Nueini, pabendrauji ir eini toliau. Bet kai manęs jau kažkada klausė, kur ieškoti draugo, atsakiau: šokių būrelyje – tai geriausia.

– Vilniuje užtenka barų, pasilinksminimo vietų jauniems žmonėms?

– Man trūksta vietos, kur būtų galima tinkamai pašokti. Nes užsukus į barą ir išgėrus keletą gėrimų vėliau nelieka kur eiti. Visi klubai... Ten susirenka kitaip mąstantys žmonės, ten visai kitokia muzika. Klubuose auditorija kičinė: blizgučiai, elektroninė muzika...