Šokėja ir choreografė A. Krasauskaitė: man lengviau šokti nei kalbėti

Pastarieji metai A.Krasauskaitei buvo itin turiningi: Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ji sukūrė pagrindinį vaidmenį Donato Bakėjaus ir Manto Černecko šokio spektaklyje „Žizel“, tame pat teatre sukūrė choreografiją ambicingam šokio spektakliui „Karmen“. Be to, A.Krasauskaitė kuria vaidmenis Klaipėdoje sėkmingai veikiančio šiuolaikinio šokio teatro „Padi Dapi Fish“ spektakliuose ir su jais keliauja po įvairias šalis. O jos kūrybinę veiklą papildo pedagoginė: dėsto aktorinio meistriškumo studentams Klaipėdos universitete. Balandis – puikus metas susipažinti su šios choreografės kūryba: Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre bus galima pamatyti ne tik „Karmen“, bet ir Tarptautinei šokio dienai skirtą, iš miniatiūrų sudarytą jos kūrybos vakarą „Laukimai“.

– Regis, šie metai – tavo. Ar pati tai jauti?

– Yra toks momentėlis. Aš – aktyvus žmogus. Šiame Vakarų Lietuvos regione manęs šiais metais tikrai daug. Šoku ir šokio teatre „Padi Dapi Fish“, ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, dėstau Klaipėdos universiteto Menų akademijoje, be to, labai stengiuosi priimti ir kitus pasiūlymus – imuosi visko, kol galiu. Man labai įdomu ir kurti choreografiją, ir pačiai šokti, žavi ir man gana nauja pedagoginė veikla.

– Tavo santykiai su šokiu labai įvairialypiai: Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje mokeisi baleto, tačiau šoki ir šiuolaikinio šokio spektakliuose, teko skaityti, kad ir su liaudies šokiu yra tekę susidurti, o šiuo metu dar dėstai judesį aktorinio meistriškumo studentams. Neretai šios šokio šakos neranda bendros kalbos. Kaip tau pavyksta visa tai suderinti savyje?

– Manyje šios skirtingos šokio rūšys niekada nesipyko. Žinoma, sulaukiu komentarų, kad turėčiau išsigryninti. Tačiau man pačiai tai niekada netrukdė. Matau vien tik pranašumus. Taip, mano kaip šokėjos identitetas nėra išgrynintas: nesu nei gryna balerina, nei vien šiuolaikinio šokio šokėja. Esu tarpinis variantas. Scenoje tenka pačiai su savimi padirbėti. Na, pavyzdžiui, šokant choreografės Agnijos Šeiko spektakliuose tenka padirbėti, kad iš manęs nelįstų gulbės, nes būna visaip. Tačiau choreografai puikiai geba pritaikyti atlikėjo savybes savo spektakliams.

Jei spektaklį kuria sąmoningas choreografas, jam pavyksta atskleisti reikiamas šokėjo savybes.

Man labai didelę įtaką padarė šiuo metu Belgijoje gyvenanti lietuvių šokėja ir choreografė Rasa Alksnytė. Ji kelioms savaitėms buvo atvykusi pas mus prieš kokius aštuonerius metus. Per tą trumpą laiką ji labai pakeitė mano mąstymą ir padėjo suprasti, kad stiprybės reikia ieškoti savyje, kad neverta mėginti kažko kopijuoti ar atkartoti.

Jei spektaklį kuria sąmoningas choreografas, jam pavyksta atskleisti reikiamas šokėjo savybes.

– Šiuo metu pati mėgini būti ta sąmoninga choreografe?

– Klaipėdos muzikiniame teatre man tenka dirbti su labai skirtingas patirtis turinčių šokėjų trupe. Todėl siekiu maksimaliai atsižvelgti į žmonių, su kuriais dirbu, galimybes ir kartu neišduoti savojo braižo. Kurdama siekiu atrasti atlikėjams labiausiai tinkantį variantą.

– O kaip gimė tavo „Karmen“ variantas? Beatos Molytės įkūnijama Karmen scenoje visai neprimena klasikinio įvaizdžio: vaikšto susikišusi rankas į kelnių kišenes ir atrodo, kad viliojimas jai rūpi mažiausiai.

– Su visa pagarba klasikiniam moteriškumui, neslėpsiu, kad man labai patinka Margaret Thatcher tipo moterys. Man regis, šiais laikais visuomenėje yra laviruojama taip švarkuotų ir margus sijonus dėvinčių moterų. Žiniasklaidoje eskaluojamas moteriškumo klausimas pabrėžiant, kokia moteris turėtų būti, kaip ji turėtų elgtis, kad patiktų vyrams. O man patinka prezidentės. Man patinka moterų protas, kai vyrai žavisi moters asmenybe, jos išmintimi. Man patinka moterys, kurios geba prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, nieko nelaukiančios ir neprašančios, nemanipuliuojančios savo silpnybėmis ir moterišku lepumu.

– Tavo spektaklyje labai svarbus vaidmuo atitenka ir vienam konkrečiam vyrui – Karmen istorija scenoje yra pasakojama dirigento.

– Ši idėja gimė atsispyrus nuo legendos, kuri teigia, kad operos „Karmen“ kompozitorius Georges Bizet buvo įsimylėjęs vyresnę moterį, kuri jį atstūmė viešai pažemindama, ir taip gimė nemarusis kūrinys. Todėl ir mano spektaklyje Karmen pasirodo tarsi mitinė būtybė, kuri gal buvo, o gal jos ir nebuvo. Pabaigoje ji miršta, tačiau vis vien pasirodo ant dirigento pakylos, nes jos neįmanoma nužudyti: ji gyvens muzikoje, šokyje, atmintyje. Kad ir kokia banali meilės trikampio istorija būtų, ji vis viena išlieka nemari.

– „Karmen“ – tavo stambios formos kūrinio debiutas. Koks jausmas?

– Taip susiklostė, kad spektakliui sukurti turėjau tik tris savaites. Tačiau turėjau labai tikslią viziją, ką noriu sukurti ir išreikšti scenoje. Labiausiai nerimą kėlė, kaip pavyks į vieną visumą sutelkti šokėjus, orkestrą ir vizualinius sprendimus, bet, regis, pavyko.

– Už šį spektaklį tau buvo įteiktas Auksinis scenos kryžius, tad atrodo, kad pavyko. Ar tau svarbus šis įvertinimas?

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesvarbus, kad ne dėl kryžių dirbu. Žinau, kad taip sakoma, bet man atrodo, kad tai maivymasis. Aišku, kad svarbus. Be galo džiaugiuosi, kad mane pastebėjo ir įvertino.

– Kaip tu įsivaizduoji, ką apdovanojimas gali ar negali pakeisti kūrėjo gyvenime?

– Jei pasirinktas tinkamas kelias, tuomet negali sustabdyti kūrėjo. Jei troškimas kyla iš vidaus, tos energijos negali nei sustiprinti, nei užgesinti. Tikiu, kad ji tiesiog egzistuoja. Kaip sakoma, jei gali nešokti, tai ir nešok. Bet jei negali, tai niekas nesustabdys.

– O kodėl tu negali nešokti?

– Nes aš to trokštu. Man labai patinka scenoje susikurianti paralelinė realybė. Kasdienybėje gyventi iš principo man nelabai įdomu. Čia tokia mano asmeninė filosofija. Kasdieniame gyvenime nuolat pasiekiu tam tikrą neįdomumo tašką, kai kyla klausimas: na, ir kas? Viskas atsiremia į pilkumą ir nuobodulį. O buvimas scenoje ir kūryba man leidžia iš viso to išsivaduoti, ten randu visus atsakymus. Man labai patinka tas būvis. Scenos realybėje nėra mirtingumo ir materialių matų bei begalinių, bereikšmių klausimų. Viso to ten tiesiog nėra. Man tai kitas pasaulis.

Man lengviau šokti nei kalbėti…

Balandžio mėnesio žurnalas jau mieste! Ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse.