Moteris, kurianti praeitį

Rembrandtas su fotoaparatu

Fotografija ant drobės – jau ne naujiena, tačiau portretai, kuriuos fotografuoja Olesia, ypatingi.

Pirmas įspūdis, jog tai labai aukštos kokybės garsiausių XVII a. flamandų dailininkų reprodukcijos.

Tamsiame fone šviečia veidas. Geriau įsižiūrėjus į modelio drabužius ir detales nuotraukoje, atrodo, jog šie žmonės užfiksuoti prieš kelis šimtus metų gyvenusio olandų dailininko Rembrandto stiliumi.

"Vaikystėje lankiau dailės mokyklą, o pomėgis piešti bei meilė tapybai liko nuo tų dienų. Ir turbūt ta klasikinė dailės mokykla padarė įtaką visam likusiam gyvenimui. Anksčiau paveikslai buvo tapomi, kad užfiksuotų tuo metu gyvenusius žmones. Betgi progresas neišvengiamas ir, laikui bėgant, visa tai pritaikyta fotografijoje. O man kilo mintis savotiškai sujungti tapybą ir fotografiją", – teigė pašnekovė.

Fotografės neretai klausdavo, ar yra negražių modelių, ji atsakė vienareikšmiškai: negražių žmonių apskritai nėra.

Grožį stengiuosi rasti visur.

"Yra tik netinkamas rakursas. Čia jau kalbu kaip fotografė, nes pažįstu žmones. Dažniausiai yra gražu net ne veidas, ne figūra, ne šukuosena, o tai, kas slypi žmogaus viduje. Žmogus gali būti netaisyklingų veido bruožų, bet jei jis turi vidinio žavesio, jis atsispindi ir fotografijoje. Grožį stengiuosi rasti visur. Šį mano žanrą nulėmė meilė flamandų tapybai ir meilė fotografijai. Tai toks savotiškas žaidimas su šviesa. Tiek to paties Rembrandto, tiek ir M.Caravaggio pagrindinis instrumentas buvo šviesos žaismas. Kodėl gi ir man to nepanaudojus?" – kalbėjo O.Kasabova.

Žaidimas laiko mašina

Olesios fotografijų personažai neprimena šiuolaikinių žmonių. Ir tai paradoksalu.

Fotografė pasakoja, kad kiekvienam savo modeliui ji sukuria istoriją, kuriai paskui pritaiko aplinką, drabužius, šukuoseną ar galvos apdangalus.

Stebint šiuos portretus, personažai atrodo tarsi atklydę iš praėjusių laikų.

Savo sukurtą istoriją Olesia papasakoja savo aktoriui ir stengiasi jį įkvėpti, kad šis įsijaustų į vaidmenį. Tokiu atveju geras rezultatas – garantuotas.

"Neretai, pamačius tam tikrą tipažą, kyla kažkokių minčių, jau matau jo įvaizdį, žinau jo istoriją, kuri atsispindės portrete. Daugiausia fotografuoju moteris, bet tik todėl, kad jos tiesiog labiau mėgsta fotografuotis. Mano darbuose užfiksuoti lietuvių, rusų, baltarusių veidai. Žmonės, kurie sutinka tokiai fotosesijai, patys nori pamatyti save praeities žmogumi. Dažniausiai jie visiškai pasitiki manimi, mano fantazija ir atsiduoda į mano rankas, nors nė nenutuokia, koks bus rezultatas", – teigė fotografė.

Vienoje O.Kasabovos nuotraukoje – dainininkas ir teatro režisierius Domininkas Malajevas, išoriškai labai primenantis filosofą Vydūną, ko, kaip pati Olesia tvirtino, ji ir siekė.

"Teko bendrauti su Domininku ir atkreipiau dėmesį, kaip jis susižavėjęs Vydūno asmenybe. Jis taip gyvai pasakojo, jog jame pamačiau patį Vydūną. Sumaniau nufotografuoti. Specialiai laukiau pavasario, kol pražys vyšnios, kad su žydinčia šakele jis galėtų pozuoti šitam kadrui", – pasakojo O.Kasabova.

Veidai išlieka tie patys?

Fotografė teigė, kad, renkantis modelius, ją pirmiausia turi sudominti to žmogaus asmenybė. Olesia neslepia, jog yra buvę atvejų, kai atsisakė fotografuoti kai kuriuos žmones.

"Būsiu kiek nekukli ir pavadinsiu save kūrėja. Ir jeigu nėra asmeninio ryšio su tuo žmogumi, žinau, kad man gali nepavykti. Žinau, kad ta nuotrauka "nekalbės". Ar kas norėjo įsikūnyti į karališką asmenį? Niekas to nepageidavo. Man atrodo, kad anų laikų aukštuomenė buvo labai apribota tam tikrų taisyklių ir etiketo. O mažiausiai suvaržyti buvo paprasti žmonės, jų emocijos turėjo būti nuoširdžiausios. Dėl to man lengviau kurti jų portretus", – kalbėjo O.Kasabova.

Fotografė pastebėjo, kad senųjų flamandų dailininkų portretų herojų bruožai ir šiuolaikinių žmonių veidai yra panašus.