Liepos „Duryse“ – kultūros vasaros gūsis

Šiandien uostamiestyje su dienraščiu „Klaipėda“ pasirodė vėjuota pajūrio vasara alsuojančios liepos „Durys“ – nuo 2014-ųjų leidžiamo mėnesinio kultūros ir meno žurnalo septintasis šių metų numeris. 64 puslapių, spalvotas, gausiai iliustruotas leidinys toliau įdėmiai fiksuoja, tyrinėja, analizuoja ryškiausius uostamiesčio ir Klaipėdos krašto kultūros bei meno įvykius.

Tautinio kostiumo įdomybės

Liepos „Duris“ pradeda Etnografinių regionų metams dedikuotas Daivos Janauskaitės pokalbis su klaipėdiete etnologe, dailininke, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros lektore Elena Matulioniene. Tai jos sukurti Mažosios Lietuvos regiono tautiniai rūbai šiąvasar pirmajame Lietuvos tautinio kostiumo konkurse „Išausta tapatybė“ pelnė didžiulį pripažinimą. Nugalėtojais tapo dailininkės sukurtais drabužiais vilkėję Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansamblis „Alka” ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos Klaipėdos skyriaus narės. E.Matulionienės teigimu, „atgaivinant ir populiarinant tautinį kostiumą siekiama priminti, kas mes esame. Kol kas panašu, kad neįvertiname to, ką vertingo turime. Kaip toje dainoje: „Rūtų vainiką po kojų pamynė, o iš bulvienojų kitą nusipynė“. Kokių nors indėnų ar indų kultūra kartais atrodo įdomesnė ir vertingesnė nei mūsų pačių. O kur dar pamatysi tokį subtilumą, kai ant balto siuvinėjama baltai, ir daugybę kitų be galo įdomių dalykų?!.“ Dailininkė pasakoja apie Klaipėdos krašto tautinio kostiumo savitumus, pokyčius ir naują patirtį jį vilkėti (D.Janauskaitė. Tautinis kostiumas – brangi investicija).

Juos vienija muzika

Toliau žurnale muzikologė Rūta Vildžiūnienė dalijasi įspūdžiais iš antrojo atnaujinto Klaipėdos kariliono festivalio, kurio išskirtinumas – Joninių dieną vykstantys keturi koncertai: „Vidudienio varpai“, „Popietės varpai“, „Vakaro varpai“ ir „Nakties varpai“. Be kita ko, anot autorės, „kažin ar klaipėdiečiai dažnai susimąsto, kokį didžiulį turtą miestas turi“. „Varpai daugelį šimtmečių atliko reikšmingą simbolinę misiją, skambėjo ne tik šlovindami, bet ir perduodami svarbias žinias gyventojams. Jų garsas tebekelia džiaugsmą. Mūsų miestui jis suteikia žavesio ir išskirtinumo“ (R.Vildžiūnienė. Klaipėdos kariliono festivalis: keturi koncertai per vieną ilgiausią metų dieną).

Muzikos temą žurnale pratęsia Klaipėdos muzikinio teatro 18-ojo tarptautinio festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ afiša, pristatanti 12 intriguojančių renginių, per tris savaites aplankysiančių Klaipėdą, Palangą, Nidą ir Kretingą.

Teatro ir kino atradimai

Teatrologė Jūratė Grigaitienė žvalgosi jau po įvykusį irgi 18-ąjį tarptautinį teatrų festivalį „Šermukšnis“, kurį liepos pradžioje Klaipėdos piliavietėje surengė šiemet 30-metį švenčiantis uostamiesčio Pilies teatras kartu su Žvejų rūmais. Trijose įrengtose piliavietės aikštelėse-scenose pasirodė 10 teatrų ir kūrybinių grupių iš Lietuvos, Prancūzijos, Rusijos, Moldovos ir Lenkijos. Autorės žodžiais, „šiemečiame „Šermukšnyje“ išsikristalizavo kelios estetinės tendencijos, o jeigu reikėtų įvardyti festivalio raktažodžius, jie skambėtų taip: meninė-istorinė dokumentika; vizualus teatrališkumas ir interaktyvumas; modernumo ir tradicijos dermė“ (J.Grigaitienė. Teatrai ant grindinio žarstė „Šermukšnio“ uogas).

Apie kiną „Durims“ rašantis Aivaras Dočkus šįkart recenzuoja naują dokumentinį, biografinį filmą „Žemės druska“ apie žymų pasaulyje fotožurnalistą Sebastião Salgado. Kaip pastebi teksto autorius, „Žemės druska“ – fotografo filmas apie fotografą. Kartu su filmo herojaus sūnumi režisieriumi Juliano Ribeiro Salgado jį sukūrė vokiečių kino grandas, Europos kino akademijos prezidentas Wimas Wendersas – ne tik daugybės kultinių vaidybinių bei dokumentinių juostų režisierius, scenaristas ir prodiuseris, pelnęs per 80 prestižinių apdovanojimų. Jis – ir pripažintas fotomenininkas, kurio darbų parodos eksponuojamos žymiausiose planetos galerijose. A.Dočkaus teigimu, šios menininkų trijulės juosta „Žemės druska“ yra „savotiška skausmo terapija, priverčianti perrikiuoti vertybes, kitaip pažvelgti į pasaulį ir ironiškai nusišypsoti mažoms kasdienėms problemoms, kurios tėra vos girdimas musės zirzimas“ (A.Dočkus. „Žemės druska“: nuotraukos – kaip balsas).

Instaliacija ir vėliavos

Šiuolaikinio meno puslapiuose Audrius Karečka aptaria uostamiesčio „Si:said“ galerijoje veikiančią skulptoriaus Algio Kasparavičiaus instaliaciją „Distancijos ir destinacijos“, sukurtą būtent šiai erdvei ir parodos lankytojams „siūlančią akistatą su savo pasirinkimais: ar mes nesame vieni iš tų, nusiblizginusių juodus batelius, gyvenimo imitatorių, priėmusių kažkieno primestas taisykles, atsisakiusių savo autentiškumo ir tapatybės, ar patys esame autoriai rezultato, kurį matome? Ar mūsų gyvenimas vertas tik nuolatinio blizginimo ir gero atrodymo, spraudžiantis į visuomenės priimtas normas?“ (A.Karečka Distancijos ir destinacijos).

Toliau žurnale dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė apžvelgia klaipėdietės dailininkės Sofijos Kanaverskytės kūrybos kelią ir Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje Valstybės dienos išvakarėse atidarytą jubiliejinę jos parodą „Lietuvos valdovai“, kurioje pristatoma 13 vėliavų su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų atvaizdais. „Apčiuopiamas tekstilės tikrumas ir apibendrinta forma, kruopštus kiekvieno paviršiaus centimetro išbaigtumas ir iš praeities iškylančių vizijų įspūdis – galbūt būtent kontrastas tarp materialaus ir iliuzoriško suteikia šiems tekstilės kūriniams tokio paveikumo“, – svarsto dailėtyrininkė, žvalgydamasi po ekspoziciją (K.Jokubavičienė. Apie scenografę, kuri „batikuoja“).

Gaivina istorinę atmintį

Kultūros istorijos puslapius žurnale sklaido muzikologė Daiva Kšanienė publikacijoje, skirtoje Mykolo Kleopo Oginskio metams, bandydama nudengti užmaršties šydą nuo jo muzikinės kūrybos. Autorės žodžiais, „paradoksalu, bet M.K.Oginskio, anuomet plačiai visuomenėje išgarsėjusio kaip muzikos kūrėjo bei atlikėjo (...), darbai Lietuvoje iki šiol nėra deramai ištyrinėti, įvertinti, skelbiami, retai atliekami, tad beveik nežinomi. Išskyrus jo populiarųjį polonezą „Atsisveikinimas su tėvyne“ (...), kuris, atlaikęs visas istorinių lūžių negandas ir laiko išbandymus (...), savo melodija, raiškiomis moduliacijomis, tauraus ilgesio ir optimistinės vilties motyvais jaudina muzikos mėgėjus ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Latvijoje bei kitose Europos šalyse“. Muzikologė dalijasi žiniomis ir mintimis apie šios iškilios asmenybės išlikusį muzikinį palikimą – polonezus, kūrinius balsui ir fortepijonui bei kitus, pasakoja apie jo mokytojus, kūrėjo abejones ir atlikėjo veiklą. Straipsnio pabaigoje autorė tvirtina: „Dėl M.K.Oginskio estetinės programos, meninių vertybių ir akivaizdžios įtakos europinės kultūros raidai šiandien būtina grąžinti jo kūrybą į koncertų sales“ (D.Kšanienė. Kunigaikščio muzikinis palikimas).

Istoriniais maršrutais po senąją Klaipėdą toliau veda Jovitos Saulėnienės populiarioji publicistika. Šiuosyk autorė atkreipia dėmesį į išskirtinius miesto gyvavimo tarpsnius ir jo karališkuosius ženklus, atversdama miesto karališkąjį puslapį, kurio centre – karalienė Luizė. Keliaudami su ja susijusiu pažintiniu maršrutu po miestą ir jo apylinkes, autorės teigimu, įsitikinsime, kiek meilės ir pasiaukojimo savo šaliai, šiam miestui ir žmonėms atidavė Prūsijos karališkoji šeima (J.Saulėnienė. Istoriniai maršrutai: Prūsijos karalienės Luizės atminimas Klaipėdoje (1).

Literatūra šiandien

Į žurnalą integruoti literatūriniai „Gintaro lašai“, kuriuos sudarinėja rašytojas Gintaras Grajauskas, prasideda Kristinos Sadauskienės pokalbiu su klaipėdiečiu poetu, prozininku, dramaturgu, režisieriumi, aktoriumi,dainų autoriumi ir atlikėju Mindaugu Valiuku. Jo kūrybiniuose planuose – po ilgos pertraukos baigianti užaugti poezijos knyga, o svajonėse – kino filmas. Kinas yra ta kūrybos sritis, kuri menininkui šiuo metu įdomiausia, labiausiai jį traukianti. Šis interviu – pastanga pažvelgti į bent dalį šiuo metu M.Valiukui aktualiausių kūrybos sričių (K.Sadauskienė. M.Valiukas: humoras yra vienas iš būdų pradėti dialogą).  Pokalbį vainikuoja 10 trumpų šio poeto eilėraščių. O naują knygą – Vido Morkūno pirmąjį eilėraščių rinkinį „Nekropolių šviesos“ žurnale analizuoja Dainius Vanagas (Atsirasti, kad išnyktum). Čia pat skelbiamas Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos konkursas, taip pat galima paskaityti ištraukas iš Eglės Gudonytės miniatiūrų romano (Mano kalendorius) bei Jeronimo Brazaičio išversto Rosso Macdonaldo romano „Galtono byla“ pradžią. Skaitytojai taip pat turi galimybę įvertinti „Gintaro lašų“ jaunųjų kūrybos konkurso dalyvės Milgintos Palubinskaitės eilėraščius.

Nauja interneto svetainė

„Durys“ įprastai išeina kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį ir platinamos su tos dienos „Klaipėdos“ laikraščiu. Be to, „Duris“ galima užsiprenumeruoti  atskirai ir gauti į namus bet kurioje Lietuvos vietoje.

Naujiena! Su liepos numeriu startuoja nauja „Durų“ interneto svetainė www.durys.diena.lt, kurioje po dienos kitos bus galima paskaityti ne tik naujausią žurnalo numerį, bet ir visus ankstesnius. Be to, nuo šiol čia bus perkeltas ir šio leidinio pirmtako – laikraštinės „Durų“ versijos interneto svetainės www.durys.daily.lt archyvas. Pastaroji leidinio svetainė, gyvavusi 12 metų, nebefunkcionuos. Naujosios interneto svetainės www.durys.diena.lt kūrėjai – Dominykas Mikalauskas ir Karolis Bernotas. Užsukite ir skaitykite, čia rasite ir kitų kultūrinių naujienų