Klaipėdos parodų rūmuose – trys vernisažai

Architektų darbų apžvalga

Kasmetės architektų darbų parodos „Klaipėdos architektūra 2018. Kontekstas“ pagrindinė dalis – architektų metinės produkcijos apžvalga. Jos temos – architektūros konkursai, projektai, realizacijos, akademiniai darbai. Eksponuojami Klaipėdai parengti ir įgyvendinti projektai, taip pat uostamiesčio architektų darbai kituose Lietuvos miestuose, pelnę laurus respublikiniuose architektūriniuose konkursuose.

Kiekvienas projektas, esantis parodoje, turi savo kontekstą, istoriją, patirtis, kurios turėjo įtakos projektų idėjoms ir sprendiniams. Parodoje-instaliacijoje tai atspindės tuščios planšetės, suteikusios visai ekspozicijai pagrindą ir padėję skirtingas projektų stadijas organiškai sujungti į bendrą tašką, bendrą vardiklį, bendrą kontekstą.

Apžvalga: parodos „Klaipėdos architektūra 2018. Kontekstas“ pagrindinė dalis – architektų metinė produkcija. (Organizatorių nuotr.)

Pagrindinis Klaipėdos architektūros parodos tikslas išliko tas pats – apžvelgti metinius architektų darbo rezultatus Klaipėdoje bei klaipėdiečių architektų sėkmingiausius darbus svetur, kartu pateikiant ir alternatyvų požiūrį į Klaipėdos architektūrą. Kartu su paroda bus pristatytas ir ją lydintis leidinys.

Parodos rengėjas – Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija, kuratorius – architektas Andrius Laurinaitis.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kultūros ministerija ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

G.Alice iliustracijos romanui

Iliustratorės, jaunosios kartos menininkės G.Alice paroda „Vilniaus pokeris“ skirta didelio populiarumo sulaukusiam, ne vieną kartą išleistam Ričardo Gavelio romanui. Klaipėdoje užaugusi, šiuo metu Vilniuje gyvenanti ir kurianti menininkė lietuvių literatūros klasika tapusį kūrinį pristatys taip, lyg jis vaizduotų universalias situacijas, nepriklausančias nuo laikmečio.

„Mano iliustracijose romano personažai ir situacijos perkeliami į pasaulį, kuris galėtų būti ir šiandieninis, į kasdieniškas ir žiūrovams atpažįstamas situacijas – troleibusus, gatves, „miegamuosius“ rajonus. Kituose piešiniuose laiko ir vietos koordinatės apskritai išnyksta – tiesiog pasiduodu „Vilniaus pokerio“ atmosferai ir tankiui. Man svarbios miesto bei kūno temos. Jos buvo svarbios ir R.Gaveliui“, – dalijosi mintimis menininkė.

R.Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“ – 1989 m. pasirodęs kūrinys, šiandien pripažįstamas vienu svarbiausių šiuolaikinėje lietuvių literatūroje, taip pat – vienu pirmųjų itin kritiškų liudijimų apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje ir Lietuvos okupaciją. Romanas dėl jame vaizduojamos erotikos iki šiol žinomas kaip itin skandalingas ir šokiruojantis.

G.Alice iliustracijų paroda „Vilniaus pokeris“ skirta taip pat pavadintam R.Gavelio romanui. (Organizatorių nuotr.)

G.Alice kūriniui skirtą parodą pirmą kartą pristatė Vilniuje pernai rudenį. Autorės teigimu, jos iliustracijos, kaip ir R.Gavelio knyga, sulaukia dvejopų reakcijų: palaikymo arba pasipiktinimo, nors šis, tiesa, retai išsakomas atvirai.

„Atrodo, kad niekas nelieka abejingas, vis dėlto R.Gavelis daugumai asocijuojasi pirmiausia su erotikos elementais. Po keliais parodai skirtais straipsniais skaičiau komentarus, abejojančius, kam gi toks „brudas“ gali būti įdomus. Galėčiau išskirti reakcijas pagal amžių. Daug jaunimo, panašu, būtent su „Vilniaus pokeriu“ iš naujo atrado lietuvių literatūrą, juk šis romanas šiandien tampa vis populiaresnis. Kai kurie, knygos neskaičiusieji, sakė net neįsivaizdavę, kad lietuvis rašytojas galėjo parašyti tokį romaną. Parodoje lankėsi ir daug vyresnių žmonių, neretas pasidalijo prisiminimais iš 1989-ųjų, kai knyga išėjo pirmą kartą: kokį šoką ji sukėlė, kaip visi skubėjo skaityti romaną dėl tų erotinių scenų“, – pasakojo G.Alice.

Autorė atviravo, kad, pristatydama parodą Klaipėdoje, ji šiek tiek kuklinasi – nors čia užaugo ir baigė Eduardo Balsio menų gimnaziją, po septynerių metų gyvenimo Vilniuje jaučiasi nuo gimtojo miesto nutolusi. Nepaisant to, ji sako besitikinti parodos proga užmegzti ryšius su Klaipėdos kūrėjais. Menininkės teigimu, „Vilniaus pokerio“ iliustracijos – taip pat šios tarpinės būsenos, buvimo tarp kelių miestų pasekmė.

„Turbūt dėl to, kad esu gimusi ir užaugusi Klaipėdoje, aš niekaip negaliu prisijaukinti Vilniaus. Pirmoji mano pažintis su Vilniumi ir įvyko paauglystėje skaitant „Vilniaus pokerį“. Nuo to momento iki pat dabar Vilnius man svetimas, mistiškas miestas, kuriame nieko kito nelieka, tik jį stebėti ir juo stebėtis“, – savo kūrybinę poziciją nusakė menininkė.

G.Alice (gim. 1992 m.) – jaunosios kartos menininkė, knygų iliustratorė, Vilniaus dailės akademijoje baigusi grafikos bakalauro ir magistrantūros studijas. Abiem baigiamiesiems darbams kūrė R.Gavelio kūrinių interpretacines iliustracijas. Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narė. Dalyvauja jungtinėse parodose, surengė septynias personalines parodas. Už asmeninio projekto „Vilniaus pokeris“ iliustracijas laimėjo Knygos meno parodos diplomą, 2016 m. buvo įvertinta Vytauto Jurkūno premija. R.Gavelio kūrybos įkvėpti veikėjai buvo pristatyti Londono iliustracijų mugėje, taip pat Kaune, Šiauliuose, Mažeikiuose ir Vilniuje.

A.Banytės „Monumentalumas tyloje“

LDS Klaipėdos skyriaus kuruojama paroda „Monumentalumas tyloje“ skirta pristatyti menininkės A.Banytės (gim. 1949 m.) monumentaliąją kūrybą. Parodos kuratorė – Neringa Poškutė-Jukumienė, multimedijų projekto autorius – Gintautas Beržinskas.

Per keturis kūrybinio darbo dešimtmečius, prabėgusius Klaipėdoje, A.Banytė sukūrė

nemažai monumentaliosios tapybos objektų, kai kuriuos – kartu su bendraautoriais. Jos kūrybos siena užpildytų daugiau kaip 1 000 kv. metrų plotą ir tai yra parodos „Monumentalumas tyloje“ kertinė ašis.

A.Banytė. Jūros dugnas. Fragmentas. Palanga, „Gintaro“ sanatorija, 1975–1976 m. (Organizatorių nuotr.)

A.Banytės monumentaliosios tapybos darbų daugiausia yra Vakarų Lietuvoje (Klaipėdoje, Palangoje, Juknaičiuose), taip pat Vilniuje ir Druskininkuose. Dauguma freskų jau prašosi restauravimo, todėl ypač svarbus tampa jų užfiksavimo, pamatymo šiuolaikiniame kontekste aspektas. XX a. antroje pusėje freskomis buvo gausiai dekoruoti visuomeniniai pastatai. Joms būdinga sąlygiška daugiaplanė erdvė, daugiafigūrės kompozicijos, freska derinta su kitomis technikomis, dažniausiai sgrafitu. Tačiau ši informacija šiandien labiau žinoma tik nedaugeliui, meno žinovams arba žmonėms, įgijusiems patirties gyvenant tarp jų – tarp freskų.

Menininkei sieninės tapybos darbai buvo ir tebėra malonūs kūrybiniai iššūkiai, nes iki pat šiol A.Banytė kuria šioje srityje. Jai tai – visai ne milžiniškos fizinės ištvermės ir kruopštumo reikalaujantys projektai, o savirealizacija ir kūrybinis džiaugsmas. Dėl tuometės (baigus studijas 1974 m. iki nepriklausomos Lietuvos laikotarpio) freskos sėkmės menininkė galėjo save realizuoti, o dabar tokie užsakymai retenybė – vienetiniai, mažesnio formato ir privačiose erdvėse. Anot A.Banytės, sieninės tapybos fenomenas kažin ar kada besugrįš. Monumentalistė juokaudama sakė, kad šiandien sukurti tokias freskas būtų beveik neįmanoma, nes šiuolaikinės statybos pastatuose, kuriuose gausu stiklo ir metalo, nebėra tam tinkamų sienų, o ir dažų pigmentai labai brangūs, juos reikia atsivežti iš Italijos.

Šiemet A.Banytė mini 70 metų jubiliejų. Ta proga LDS Klaipėdos skyrius ėmėsi kuruoti freskos fenomeno ir jos šiuolaikinės destruktyvios egzistencijos parodą, sudaryta iš menininkės sukurtų freskų skaitmeninių atspaudų ant audinio masteliu 1:1, pasitelkus multimedijas įamžintų ir realiu dydžiu perkeltų ant KKKC Parodų rūmų sienų, instaliacijos, taip pat videodarbo „Fresco“. Ši paroda suteiks galimybę lankytojams suvokti kūrinių mastelį, menininkei būdingą siužetinę liniją, stilių, monumentalumą, suprasti sieninės tapybos vertę. Parodos pavadinimas „Monumentalumas tyloje“ pasirinktas neatsitiktinai. Jis labai aiškiai nurodo į trapios, moteriškos, kuklios asmenybės didelius darbus, kurie verti būti pamatyti ir užfiksuoti.

Visos trys parodos veiks iki liepos 28 d. KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).