Fluxus: paroda, ekskursija, performansas

J. Mačiūnas ir Jonas Mekas yra stulpai, ant kurių stovi demokratiško, visiems prieinamo, laisvo ir žaismingo šiuolaikinio meno pamatai.

Nors pastaruoju metu visame pasaulyje surengta daugybė parodų, išleista knygų ir straipsnių, tačiau vis dar įmanoma rasti niekur nematytos archyvinės medžiagos.

Ypač jei ja dalijasi menininkas ir ilgametis J. Meko bendražygis Arūnas Kulikauskas. Jis kviečia pasinerti į „Fluxus“ videoarcheologiją ir patiems mintyse montuoti savo istoriją. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vyksta šio videoarchyvo pasaulinė premjera kartu su J. Meko vizualiųjų menų centro kolekcijos eksponatais.

Videoarchyvą sudaro A. Kulikausko filmai ir jam dovanoti J. Meko daiktai. Kartu su archyviniais „Fluxus“ eksponatais ir „postfluxiniais“ artefaktais jie sudaro galingą chorą, kuriame solisto partiją atlieka vis kitas menininkas.

Svarbiausia parodos dalis – videofilmai, filmuoti 2000 m. Niujorke, dokumentuojant istorijas ir atsiliepimus apie J. Mačiūno asmenybę, draugus ir veiklą.

Tuo metu į Niujorką iš Lietuvos buvo atvykęs rašytojas Tomas Sakalauskas, kuris rinko medžiagą savo knygai apie J. Mačiūną („Žiūrėjimas į ugnį: J. Mačiūno, Fluxus kūrėjo gyvenimas“, Vilnius: „Baltos lankos“, 2002), o susitikti ir prakalbinti svarbius meno pasaulio žmones jam padėjo J. Mekas ir A. Kulikauskas.

Apie Jurgį pasakoja jo bendražygis ir bendramintis fluxistas Nam June Paikas ir jo žmona Shigeko Kubota, „pasaulio pakuotojas“ Christo ir jo žmona Jeanne-Claude, fluxistas Larry Milleris, draugas ir filmininkas Adolfas Mekas, galeristė Barbara Moor, advokatas Johnas Ordoveris ir, žinoma, filmininkas J. Mekas.

Pasakojamas istorijas papildo artefaktai iš JMVMC kolekcijos, susiję su pačių autorių kūryba ir J. Mačiūno veikla – eskizai ir fotografijos, ikoniški „Fluxus“ objektai ir performansų dokumentacijos.

Parodoje didelis dėmesys skiriamas performatyvumui, muzikinei raiškai ir patirtiniams artefaktams, su kuriais žiūrovai kviečiami žaisti savo vaizduotėje ir gyvai – parodų salėse.

Kaip atskirti, ar kūrinį galima, ar negalima liesti? Ogi, kaip mokė žaismingi „Fluxus“ menininkai – sekite instrukcijas.

Parodoje eksponuojami ir asmeniniai J. Meko daiktai iš A. Kulikausko archyvo: viena iš J. Meko „Bolex“ kamerų, dvi kėdės, ant kurių sėdėdamas jis sumontavo beveik visus ankstyvuosius savo filmus, videokamera, paversta fotoobjektu, J. Meko sūnaus Sebatijono žaislas Cookie Monster su savo istorija, kurią galima sužinoti iš A. Kulikausko arba tiesiogiai paklausus žaislo.

Kartu pristatomi J. Mačiūno filmuoti portretai (film stills) iš sustabdyto J. Meko filmo „Zefiro Torna“ ir kitų kino juostų kadrų.

„Fluxus“ kolekcijos artefaktai, paveikslai, J. Meko daiktai ir daugiau kaip dešimties valandų videomedžiaga leidžia pasinerti į tai, ką Michelis Foucault vadino „žinojimo archeologija“.

Į archyvą galima ir reikia eiti ne vieną, o daug kartų – kuo daugiau pamatysite ir išgirsite, tuo labiau išryškės J. Mačiūno ir jo draugų portretai, idėjos ir meno žemėlapiai.

„Fluxus“ videoarcheologijos tyrimus A. Kulikausko videoarchyve ir JMVMC kolekcijoje atliko ir parodą parengė A. Kulikauskas, L. Kreivytė ir G. Sodeika.

Paroda veiks iki 2023 m. liepos 9 d.

Laima Kreivytė