Daugeliui pažįstamas kaip televizijos projektų „Auksinis balsas“ bei „Lietuvos balsai. Chorų „Eurovizija“ veidas, o muzikantų gretose garsėjantis kaip vienas talentingiausių jaunosios kartos dirigentų Vytautas Lukočius penktadienį Klaipėdos muzikiniame teatre pristatys Valentino dienai skirtą koncertą „Meilės istorijos“.
Radę laisvesnę minutę tarp rytą vakarą teatre vykstančių repeticijų, su maestro susitikome kavos puodelio ir trumpo pokalbio apie dirigento kasdienybę – vienas kitą vejančius darbus, muziką ir, žinoma, televiziją.

Dar ir trijų vaikų tėtis

– Maestro, žiūrint į jus natūraliai kyla klausimas, kaip viską spėjate? Nuolat filmuojatės televizijoje, dirbate su savo suburtu orkestru „Vilniaus sinfonietta“, dar diriguojate Lietuvos ir užsienio orkestrams, akompanuojate dainininkams jų koncertuose, įvairiuose teatruose kuriate spektaklius, rengiate koncertines programas... Kažko nepaminėjau?

– Taip. Maitinu tris vaikus, ruošiu su jais pamokas, groju, draugauju ir pasipykstu, ieškau atsakymų, auklėju... Vyriausiajam sūnui Vincentui jau 18-a. Tai yra ta kita, daugeliui nematoma mano gyvenimo pusė. Taigi, be to, ką išvardijote, esu tėtis, nors ir trumpai, bet būnantis namie. Tuomet tenka viską sudėlioti į vietas, kartais išklausyti priekaištus vaikų, kurie taip pat turi savo gyvenimo ritmą. Kol galiu, darau viską.

– Turint tiek veiklų, prioritetus susidėlioti turėtų būti nelengva?..

– Vienus darbus sąmoningai atidedu ateičiai, bėgu prie kitų, „degančių“. Tokio grafiko, kaip teatre, susidėlioti neįmanoma. Tenka būti lanksčiam – jei reikia, dirbu ir naktimis.

– Žvelgiant į jūsų biografiją, atrodo, jog nuolat bandote atrasti „naujas žemes“ – fortepijonas, chorinis ir simfoninis dirigavimas, Sibelijaus akademija, meno aspirantūra, radote sau nišą ir televizijoje. Kas skatina leistis į vis naujus ieškojimus?

– Visą gyvenimą dirbti su vienu kolektyvu, manau, negalėčiau. Nesakau, jog tai blogai. Tačiau norisi daugiau. Kiekviena nauja patirtis daro tave vis universalesnį, keičia nuostatas. Taip pamatai, kad ir televizija skirta ne tik „popsiniam faršui“, bet ir skoningai, profesionaliai, gyvai popmuzikai. Visur matau kūrybos galimybių. Neseniai teko dalyvauti Baltijos šalių baroko muzikos seminare, kuriame grojome G.F.Händelio „Alčiną“ ir „Julijų Cezarį“. Atradome nuostabių baroko muzikos ir džiazo sąsajų. Kai suvoki, kad skirtingų laikmečių muzika negalėtų viena be kitos egzistuoti, supranti, jog apsiriboti XVIII–XIX a. kūryba būtų kvaila. Galų gale viskas pabosta.

Orkestras – tik priemonė

– Televizija dar nepabodo?

– Kai pabos, trenksiu durimis ir išeisiu. Šiandien dar negaliu prognozuoti, į ką ši mano veikla galų gale išaugs. Tačiau jėgų dar yra ir, jei įveiksime dar vieną „Auksinio balso“ sezoną, būsiu patenkintas.

– Daug keliaujate, dirbate su skirtingų šalių orkestrais. Nemanote, jog vieną dieną ir Lietuva pasirodys per ankšta? Pagalvojate, kur dar galėtumėte dirbti, gyventi ir jaustis gerai?

– Aš jau daug bėgau, laksčiau – dabar norisi prisėsti (šypsosi). Kita vertus, kai sėdi per ilgai, vėl kyla mintis bėgti. Manau, jog ta tekanti upė, srovė ar banga tave visada vienur ar kitur nuneša. Be to, ne viskas priklauso nuo norų, dar yra atsitiktinumai, pasiūlymai, paties bandymai ištrūkti iš uždaro rato, paneigti savo vardą ir jį susikurti ten, kur tu iš esmės esi niekas. Tą jausmą dažnai patiriu dirbdamas su užsienio kolektyvais, kur esu de facto ir tiesiog dirbu savo darbą.

– Sakoma, jog kiekviena profesija turi savo misiją. Kaip manote, kokia jūsiškė – dirigento – misija?

– Kiekvienas dirigento darbą supranta skirtingai. Bet kuriuo atveju šioje profesijoje nereikėtų susireikšminti. Žinoma, labai svarbu gebėti, turėti tinkamą išsilavinimą, susirgti ta „bacila“.

Tačiau visų pirma turime būti muzikai, o tik po to – dirigentai, klarnetininkai, pianistai. Diriguoji, grieži, pūti, daužai ar braukai; kolektyve ar vienas – tikslas yra muzika, o ne mosuoti lazda ir badyti žmonėms akis. Kaip muzikui instrumentas, taip ir dirigentui orkestras – tik priemonė. Mūsų misija viena – kad muzika skambėtų, teiktų žmonėms džiaugsmą, pasitenkinimą.

Ne taip lengva, kaip atrodo

– Įdomu, kokia jūsų atsiradimo televizijoje istorija?

– Epizodiškai pasirodydavau televizijoje ir seniau, tačiau anuomet atrodė, kad tai – ne man. Kai sutikau savo bendrakursį, televizijos projekto „Auksinis balsas“ prodiuserį, jau buvau subūręs „Vilniaus sinfoniettą“, kuri puikiai tiko šio projekto realizavimui. Suderinome orkestrą, projekto turinį, ir po poros savaičių įvyko pirmasis filmavimas. Buvau naujokas – reikėjo būti ir dirigentu, ir kalbėtoju, įvykdyti svarbius uždavinius ir kartu juos įvertinti. Dargi kažką šmaikščiai pasakyti! Profesionalųjį muzikos aspektą pateikti linksmai ir visiems suprantamai. Pamatę, kad galiu kalbėti, televizininkai davė daugiau erdvės.

– Žiūrint į jus iš kitos ekrano pusės, atrodo, jog be to, kad „darote“ projektą, tiesiog gerai leidžiate laiką. Kokia iš tiesų yra televizijos virtuvė?

– Darbas televizijoje nėra toks lengvas, kaip gali atrodyti. Yra ir pasiruošimas filmavimui – repeticijos, kūrinių paieška, aranžuotės. Galų gale viskas turi ne tik gerai atrodyti, bet ir gražiai skambėti, būti atlikta laiku. Gerai, jei žiūrovams tai panašu į šventę. Iš tiesų tai – darbas, kuris, reikia pasakyti, gana varginantis. Scenoje mainais į savo pastangas sulauki publikos aplodismentų. Tai įkvepia, ir energijos ratas nuolat sukasi. Televizijoje tu tik duodi – daromas įrašas, medžiaga montuojama – savotiškas energinis burbulas.

– Tuomet kokie šio sunkaus darbo privalumai?

– Tikiuosi, jog po „Chorų „Eurovizijos“ mokyklų, universitetų chorai sulauks didesnio jaunimo susidomėjimo pačiu choro reiškiniu, daugės žmonių, norinčių dainuoti chore. Kartu tai ir džiaugsmas, dėmesys, reklama projekto dalyviams, kurie kitu atveju liktų menkai pastebėti. Nemanau, jog tai blogai.

– Yra teigiančių, jog prie televizijos, viešumo priprantama...

– Televizija dar nėra viešumas. Jis prasideda už televizijos ribų, kai tave stebi gatvėje, kalbina parduotuvėje... Tam tikra prasme tai suriša rankas. Pats to nenorėdamas įsipareigoji. Tai man nepatinka.

Sensta tik teatro sienos

– Prieš maždaug penkerius metus ėjote Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dirigento pareigas. Ar su Klaipėda jus sieja sentimentai? Noriai čia grįžtate?

– Be abejo. Štai prieš keletą savaičių surengėme koncertą su maestro Virgilijumi Noreika – klaipėdiečiai mus priėmė labai šiltai. Mano mama yra gimusi Klaipėdoje, keletą metų čia dirbau, todėl taip, sentimentų yra. Darbas Klaipėdos muzikiniame teatre buvo ir įdomus, ir varginantis dažnomis kelionėmis. Žinoma, pamenu ir tikrai gražių momentų. Vienas tokių – G.Kuprevičiaus miuziklo „Veronika“ pastatymas su režisieriumi Jonu Vaitkumi. Įsiminė „Šikšnosparnis“, „Traviata“ ir kiti spektakliai, kuriuos čia dirigavau, „Aistrų šėlsmas“ pagal G.Gershwino muziką...

– Kaip jūsų akimis per tą laiką pasikeitė miestas?

– Infrastruktūros požiūriu Klaipėda gražėja. Įvažiuojantį į miestą tave pasitinka dideli žiedai, išraizgyti lyg gyvatės. Jais gali pasieki Klaipėdą, Palangą. Visur šviesu.

– O teatras?

– Teatras sensta. Tačiau tik sienomis. Labai džiaugiuosi sutikęs naujų žmonių solistų trupėje. Manau, kad būtent juos, jaunimą, puikiai pasitelksime Valentino dienai skirtame koncerte, leisdami atlikti tą muziką, kuri stiliaus ir laikmečio požiūriu jiems yra artimiausia.

– Kuo žadate nustebinti klaipėdiečius Valentino dienos proga?

– Nuo P.Čaikovskio uvertiūros-fantazijos „Romeo ir Džuljeta“ iki ištraukų iš K.Antanėlio miuziklo „Meilė ir mirtis Veronoje“. Koncerto temine ašimi taps Romeo ir Džuljetos meilės istorija. Pirmoji koncerto dalis bus klasikinė, sudėta iš operų arijų, antroji – lengva, pramoginė, išeinanti iš akademinės muzikos rėmų. Šioje dalyje skambės ir 7–8 dešimtmečių muzika, ir Elvio Presley dainos, Robbie Williamso hitai. Bus ir jautrių moteriškų melodijų, ir ugningų vyriškų muzikinių temų. Be teatro orkestro, dar turėsime ritmo grupę, mušamųjų, bosinę gitarą. Koncertas, manau, bus spalvingas.