„Austerlicas“: kalba spektaklio aktoriai

Lapkričio 6-ąją Klaipėdos dramos teatre Valstybinis jaunimo teatras turėjo parodyti lenkų režisieriaus Krystiano Lupos premjerą pagal W.G.Sebaldo romaną „Austerlicas“. Dėl uostamiesčio teatre nustatyto koronaviruso atvejo spektaklis atšaukiamas, tikimasi, kad Klaipėdos žiūrovai jį išvys ateityje. Pirmą kartą lietuvių kalba pristatomas vieno savičiausių šiuolaikinių rašytojų W.G.Sebaldo paskutinis romanas „Austerlicas“ – tai epinė meditacija apie holokausto traumą ir žmoniją alinančių karų bei civilizacijos naikinimo mastą. Artėjant spektakliui aktoriai dalijosi mintimis apie kūrybinį procesą ir įspūdžiais.

Beldžiasi į intelektą

Autoriaus Sebaldo vaidmenį spektaklyje sukūręs aktorius Valentinas Masalskis su K.Lupa bendradarbiavo jau antrą kartą po „Didvyrių aikštės“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2015 m.). Aktorius sakė, kad jam patinka dirbti su šiuo režisieriumi: „Jis labai gerbia aktorius, girdi aplinką, įsiklauso į žmogų ir tarnauja bendražmogiškoms vertybėms. Net repeticijų metu nekankina – jeigu mato, kad kažkas nepavyko, geriau pats nusikankina beaiškindamas, bet palieka tave pačiame mąstymų etape. Jis beldžiasi į aktoriaus intelektą, į supratimą, į inteligibilumą – tai dabar labai populiarus žodis. Tai intelektualinė intuicija.“

Kas aš toks esu?

Nauja kūrybinė kelionė su K. Lupa V. Masalskiui suteikė kitokios patirties: „Austerlico“ autorius – daugiabriaunis. Šis kūrinys patinka man tuo, kad yra lyg labai lėtai tekantis, gilus kanalas, kuriame nuskendę daug įvairiausių daiktų. Kai kurie jie apaugę kriauklėmis, ir net jeigu ištrauktum iš to kanalo, kur iš lėto teka vanduo, gal net neatpažintum, koks daiktas yra po kriauklėmis. Tik paskui iš kai kurių formų pradedi suprasti. W.G.Sebaldo personažai – sužeisti, o jų žaizdos – gilios. Kaip ir ligos, kurios iškyla į paviršių iš lėto. O kur dar savęs, savo gyvenimo, savo vaikystės, šaknų paieška...“

V.Masalskis pastebėjo, kad per repeticijas K.Lupa dažnai gretindavo W.G.Sebaldą su M.Proustu. Šios abiejų rašytojų sąsajos atsispindi ir pačiame spektaklyje.

Esminė – holokausto tema

Spektaklyje „Austerlicas“ esminė yra holokausto tema. Tačiau, anot aktoriaus, Sebaldas „nekalba tiesiogiai apie Holokausto tragediją. Jis žvelgia, kaip ji paveikė žmones, kurie gimė žymiai vėliau. Kaip paveikta karta neranda savęs ir negali būti produktyvi, negali atsiduoti nei gyvenimui, nei kūrybai, kol neranda savęs. „Kas aš toks esu?“ – tokia paties Sebaldo, kaip vokiečio, milžiniška problema. Turbūt vienas jo sakinys labiausiai man įstrigo: „Aš, vaikas, žiūrėjau į subombarduotą miestą ir galvojau, kad jis turi taip atrodyti, galvojau, kad tai natūrali jo būsena, kad taip ir atrodo miestas. Man niekas nepasakė, kad kažkas atsitiko, kad buvo karas.“ Vaikas pamato subombarduotą miestą, o visi užgniaužę kvapą tyli, nesako, „ką mes padarėm“. Įsivaizduoju Sebaldą, jo vidinį būvį: kai žmogui ilgai nesako tiesos, jis nueina į biblioteką ar į kiną, pradeda žiūrėti visus siaubingus dalykus, tie jį užgriūva ir prislegia. Jis vaikšto su milžinišku kalnu ant pečių ir nežino, kur jį dėti. Ta žaizda, tas skundas, ta nuodėmė, kaltės jausmas jį slegia. Į jį panašus personažas spektaklyje bus Austerlicas, kurį vaidina Sergejus Ivanovas. Taip pat iš dalies Sebaldas: per Austerlicą jis bando išreikšti vidinį skausmą, bet Sebaldas – užsisklendęs. Jo situacija gal panaši į žmogaus, kuris staiga sužino, kad jo tėvai ne tie, kurie jį augino. Tada žmogus meta darbus, šeimą ir pradeda ieškoti tėvų – ir kodėl jam to reikia? Lyg kažkas jam melavo, lyg reikėtų paneigti, kaip gyveno anksčiau.“

Ir teatras, ir ne teatras

Austerlico vaidmenį sukūręs aktorius S.Ivanovas sakė, kad darbas su K.Lupa jam buvo su niekuo nepalyginama patirtis: „Lietuvių režisierių mokyklos – tos pačios, susipynusios. Viskas susiję, gali tai atrasti dirbdamas su vienu, su kitu. O K.Lupa yra... turbūt unikalus pasaulyje. Jo stilistika, būdas priartėti prie darbo – man nepažinta žemė. Iš vienos pusės, didelis džiaugsmas, kad galiu tai patirti, iš kitos, gaila, kad dar nepažįstu. Reikia daug laiko viskam perprasti. Du dešimtmečius dirbu teatre: per tą laiką įgyji įpročius ir manai, kad žinai, kaip ką daryti. O štai ateina žmogus, nusileidęs iš kitos planetos, ir sako: „Nerodyk man, ką moki. Man įdomiau visa tai, ko tu nežinai.“ Esminis dalykas – ne tai, ką aktorius moka. Tai, ko jis nežino, scenoje yra įdomiau. Tai man buvo nauja ir įdomu. Kuo esi vyresnis, tuo daugiau arklių prisijaukinęs: užsėdi ir joji. O čia – turi atrasti. Tada taip nejaukiai jautiesi scenoje! Bet to jam ir reikia. Režisierius draudžia bet kokią savęs režisūrą. Turi kiekvieną kartą ateiti ir būti toje situacijoje jautriai. Gal per skambu sakyti „be odos“. Turi jausti situaciją, tai, kas vyksta aplinkui. Turi reaguoti į kiekvieną garselį, kad ir į montuotojo numestą agregatą, nes tai šalia ir negali meluoti, kad niekas to negirdi. Tai – vienu metu ir teatras, ir ne teatras.“

Prašė nieko nevaidinti

Aktorė Viktorija Kuodytė, sukūrusi Austerlico draugės Mari de Vernėj vaidmenį, su K.Lupa dirbo taip pat ne pirmą kartą. Jos nuomone, spektaklis „Austerlicas“ yra nepaprastai muzikalus – tiesiog ne kaip dramos, o kaip muzikos kūrinys: „Austerlice“ yra tokių scenų, kur turi klausyti muzikos: įjungi radiją ir muzika skamba tavo kambaryje, tik muzikos inspiruotas pradedi kalbėti. Šiame spektaklyje tai turi ypatingai provokuoti mūsų tekstą, judesį. Tai be galo subtilūs dalykai ir jeigu jie visi susirakins, gal tai ir bus kita teatro kalba, kurios režisierius ieškojo būtent šiam W.G.Sebaldo kūriniui.“

Tęsdama mintį apie Holokausto temą, V.Kuodytė prisiminė per repeticijas K.Lupos pasakytą pastabą: „Yra nesuvaidinamų dalykų ir jų nereikia bijoti. Mes, XXI a. žmonės, neturime tos patirties. Negalime to suvaidinti, perteikti. Mes patys net negalime atjausti jų, tik turime per kažką kita pasakoti.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

Grandrapi so vid 19

Grandrapi so vid 19 portretas
Buvo pasirodę žinių, kad Baltos lankos planuoja išleisti patį romaną "Austerlicas", jo išleidimas net gi buvo paremtas mokesčių mokėtojų pinigais (kas yra labai gerai, nes romanas vertinamas). Deja jo kaip nėra, taip nėra. Matyt kovidas kaltas ar ne :)? Bėda tik ta, kad kovidas nesutrukdė išleisti krūvos kvailų knygų
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių