Apie siekį sugrąžinti Rojų

Būties ir buities dalis

Pasak dailininkės Rūtos Jusionytės, kadangi pernai savo darbus eksponavo Klaipėdoje, šiemet su vyru Francisco Sepulveda nusprendė naują parodą surengti Palangoje.

„Mane vis traukia į Lietuvą, į pajūrį, nes čia – mano šaknys. Šįkart atvežame absoliučiai naujus mūsų tapybos darbus, kelias Francisco graviūras ir kelias mano skulptūras, nebus nė vieno pernai eksponuoto kūrinio. Šį sykį mūsų tema yra skirta santykiui tarp žmogaus ir gyvūno, konkrečiai, kiek gyvūnas yra svarbus žmogui, o ne atvirkščiai“, – kalbėjo R. Jusionytė.

Paveikslai, anot menininkės, užgimė remiantis senosiomis lietuvių tradicijomis, mitologija, pasakomis.

Būtent pasakose esą slypi tas unikalus požiūris į gyvūnus, jų savotišką išmintį ir galią ir kuo jie svarbūs žmogui.

Pasak kūrėjos, vienoje pasakoje karvė aukojasi ir padeda vaikui, kitoje kitas gyvūnas žmogui duoda vertingą patarimą.

„Lietuvių tautosakoje labai jaučiamas tas glaudus santykis tarp žmogaus ir gyvūno, kadangi žmogus tą gyvūną labai gerai pažinojo, su juo gyveno. Dabar viso to nebėra, nes dabar gyvūnai auginami maistui, ir žmogus emociškai labai atitolo nuo tų tvarinių, kurie ankstesniais laikais buvo svarbi žmogaus būties ir buities dalis“, – teigė dailininkė.

Ypač šiais laikais, manau, reikia atsvaros toms baisybėms, kurios dabar apėmė pasaulį.

Pradėti nuo savęs

Dabar tam tikrą buvusį archajinį ryšį su gyvūnais žmonės dar šiek tiek išlaikė per savo augintinius (šunį, katę), tačiau kitų gyvūnų lyg ir nebepažįsta, jie žmogui tėra maistas, ir tiek.

„Šiandien nėra paprasta papasakoti ar paaiškinti vaikui, kas yra karvė arba kiaulė. Ar tai tik mėsos pakuotė prekybos centro lentynoje, ar tai vis dėlto gyvas sutvėrimas, turintis savo emocijas, savitą charakterį? Nes tas ankstesnis žmogaus ryšys su gyvūnais seniai tarsi nuėjo į antrą planą. O pradėti reikia nuo savęs. Todėl mano ir Francisco tapyboje ir atskleidžiamas tas dingęs dviejų Dievo tvarinių ryšys. Ir šiuose mūsų kūriniuose išliko mūsų tas pats tapybinis braižas, tie patys personažai“, – pasakojo R. Jusionytė.

Atsvara pasaulio baisybėms

Kaip teigė pati dailininkė, tiek jos, tiek jos vyro tapyti gyvūnai turi tam tikrų mitologinių bruožų, jie yra labiau metafora to buvusio svarbaus ir šilto santykio.

O jis, kaip matyti iš skirtingų pasaulio kraštų kilusių kūrėjų darbų, yra universalus visai žmonijai, tik dabar yra beveik prarastas.

„Mūsų paveikslai – toks utopinis pamąstymas tarsi anų Rojaus laikų, kai žmonės ir gyvūnai gyveno taikiai. Kai taikiai gyveno ir žmonės, tai toks pozityvus mąstymas žvelgti į pasaulį – per meilę ir gėrį, o ne per karus, prievartą ir smurtą. Pozityvumas yra kaip magnetas: kuo jo yra daugiau, tuo yra geriau. Ypač šiais laikais, manau, reikia atsvaros toms baisybėms, kurios dabar apėmė pasaulį“, – kalbėjo R. Jusionytė, kviesdama aplankyti jos ir jos vyro kūrinių parodą Palangoje „Ramybės“ galerijoje.