Amerikietis ir kinas mūsų mieste sukūrė ir darbo vietų, ir šeimas

Nemažai kauniečių išvyksta į svečias šalis, įsitikinę, kad ten lengviau susikurti materialinę gerovę. Tačiau užsieniečiai, įsikūrę Kaune ir pradėję verslą, mano visai kitaip.

Ėmė importuoti laikmenas

Stydas Ingramas - vienas ACME įmonių grupės bendraturčių Kaune gyvena trylika metų. Šį miestą amerikietis atrado vos baigęs fizikos studijas gimtojoje šalyje. “Buvo įdomūs pasikeitimai jūsų šalyje. Apie save, kaip verslininką, tikrai negalvojau. Keliavau kaip turistas dešimt dienų. Kaune tada užtrukau tik dieną”, - lietuviškai su truputį jaučiamu akcentu pasakojo S.Ingramas.

Po metų, 1992-aisiais, į Kauną jis grįžo kaip Kauno technologijos universiteto gimnazijos anglų kalbos mokytojas. Apie laisvą darbo vietą sužinojo per pažįstamus.

Dar po metų S.Ingramas kartu su draugu amerikiečiu ir dviem lietuviais įkūrė UAB “Acme”. “Verslas sekėsi. Supratau, kad čia dar pabūsiu”, - prisiminė S.Ingramas. Vaikinai ėmė importuoti tuščias laikmenas - BASF garso kasetes. BASF nebėra, o “Acme” - liko”, - šypsojosi S.Ingramas.

Panaudojo gyvenimo JAV patirtį

“Aš tikrai nebuvau pagrindinis variklis ir iniciatorius. Visa sėkmė atėjo dėl komandinio darbo. Neturėjau verslo žinių, tik gyvenimo Vakaruose patirtį. Mano indėlis į firmą buvo truputis kapitalo, idėjos ir anglų kalbos žinios. Bendravau su tiekėjais. Buvo smagu ne dėl pinigų, o dėl galimybės kurti, būti vystymosi proceso dalyviu. Mums tai iš pradžių buvo lyg rimtas žaidimas”, - kalbėjo S.Ingramas.

Pasak jo, tada verslas Lietuvoje buvo naujas dalykas. “Rinka buvo nauja, nieko čia nebuvo. Radome nišą. JAV tuo metu, kaip ir dabar Lietuvoje, sėkmingam verslui pradėti reikėjo patirties ir tam tikro išsilavinimo”, - teigė amerikietis. Vienas jis su fiziko diplomu niekuomet nebūtų ėmęsis verslo.

Vyras pasakojo, kad jo tėvai pritarė sumanymui investuoti ir dirbti Lietuvoje. “Iš pradžių juk milijonų neįdėjom. Verslas augo pamažu. Tėvai daug keliauja, todėl apsigyventi kitoje šalyje jiems neatrodė keista. Tik apgailestavo, kad dėl atstumo retai matysimės”, - sakė S.Ingramas.

Patys dažė, saugojo

Pirmuosius verslo metus amerikietis prisimena su nostalgija. “Pirma mūsų įstaiga buvo Senamiestyje. Ją patys remontavom, dažėm. Kol nebuvo įvesta signalizacija, patys kai kada budėjom. Patys išsikraudavom atvežtą krovinį. Dabar tai atrodo juokinga, net ir laiko tam nebūtų. Tačiau tada buvom jauni, turėjom ir azarto, ir jėgų, ir laiko. Gal tai padėjo mums tapti viena komanda?” - svarstė S.Ingramas.

Po šešerių metų versle S.Ingramas pradėjo dirbti kitoje - filmų importo srityje. Jis tebėra vienas “Acme films” vadovų.

“Greitai dar neišvažiuosiu, bet turiu minčių grįžti į JAV. Noriu pokyčių, negali juk vienoj vietoj visą gyvenimą gyventi. Be to, turiu penkerių metų sūnų Vakarį. Noriu jam parodyti savo šalį, noriu, kad išmoktų anglų kalbą”, - pasakojo S.Ingramas. Su žmona Kristina verslininkas susipažino prieš 11 metų, dvejus metus pragyvenęs Kaune.

Šiuo metu smarkiai išsiplėtusi ACME įmonių grupė užsiima didmenine prekyba kompiuterių dalimis, informacijos laikmenomis bei žaliavomis joms, taip pat kino filmų platinimu.

ACME kompanijų grupėje dirba pusantro šimto žmonių, bendrovės toliau aktyviai plečiasi tiek Lietuvoje, tiek ir kaimyninėse šalyse - Latvijoje, Estijoje bei Rusijos Kaliningrado srityje. ACME įmonių grupės praėjusių metų apyvarta siekė apie 200 milijonų litų.

Vedė verslo partnerę

Venbinas Hu Lietuvą atrado daugiau kaip prieš dešimtmetį Nidoje. Ten jis dirbo virėju kinų restorane. Kodėl po trejų metų V.Hu persikraustė į Kauną? Viena restorano padavėjų vis domėdavosi, iš kur atvykę klientai. Daugiausiai jų buvo iš Kauno. Antroje vietoje liko vilniečiai. Be to, jie daugiau dėmesio kreipė į interjerą, o kauniečiai - į valgius. Todėl ir buvo nuspręsta restoraną kurti Kaune.

V.Hu verslo partnerę rado anglų kalbos kursuose. Vyras, dirbdamas restorane Nidoje, nusprendė patobulinti anglų kalbos žinias. Jam pažįstami rekomendavo Engridą, dėsčiusią šią kalbą Aukštesniojoje jūreivystės mokykloje.

Vėliau jie įsteigė bendrą įmonę ir atidarė kinų restoraną. Kartu į Kauną kaip verslo partnerė atsikrausčiusi Engrida vėliau tapo V.Hu žmona.

Apsistoti neketino

Kiniją V.Hu paliko subraškėjus Sovietų Sąjungai. Tuomet dvidešimt ketverių metų vyras iškeliavo į Maskvą. Ten susipažino su klaipėdiečiais.

“Lietuvoje apsistoti neketinau. Galvojau, kad tai bus tarpinė stotelė į Vakarų Europą, Kanadą. Tačiau pamačiau, kad kažką galima padaryti čia”, - angliškai pasakojo V.Hu. Kinijoje, netoli Šanchajaus, jis vadovavo ledų fabrikui. Savo verslo gimtojoje šalyje neturėjo.

“Sunku buvo pradėti. Labai daug dokumentacijos. Iki šios dienos nėra lengva. Vis keičiasi įstatymai, juos reikia sekti”, - teigė V.Hu. Pasak jo, visoje Europoje yra daugiau biurokratijos nei gimtojoje Kinijoje, tačiau svečiose šalyse įžvelgia didesnę laisvę ir galimybes.

Kurs “Arbatos namus”

Dabar Kaune Hu šeimai priklauso restoranas “Didžioji siena”, laivu “Aitra” plukdo pramogų norinčius miestiečius ir miesto svečius. “Sutartis dėl laivo galioja dar ir šiais metais. Tačiau daugiau jos nepratęsime. Kelerius metus šiam verslui trukdė šaltas oras”, - aiškino E.Hu. Ji su vyru yra įdarbinusi 11 žmonių, vasaromis darbuotojų priima papildomai.

Venbinas verslą ketina plėsti. “Norėčiau atidaryti “Arbatos namus”. Taip pat pateikiau paraišką atidaryti kinų restoraną “Akropolyje”, galvoju ir apie “Megą”, - pasakojo V.Hu.

Į Kiniją vyras vyksta tik atostogų arba dėl verslo. Mezga ryšius su arbatos importuotojais. Tačiau grįžti ten gyventi jis nesirengia. “Čia, Kaune, yra mano namai, šeima”, - tvirtai sakė V.Hu.

Nuslėpė nuo vyro

Engrida tikino niekada negalvojusi apie verslą. “Būčiau bloga verslininkė. Jam manęs kaip verslo partnerės reikėjo todėl, kad buvau Lietuvos pilietė - vieniems užsieniečiams tuo metu nebuvo leidžiama steigti įmones. Taip pat praverčiu kaip vertėja”, - sakė E.Hu.

“Ji - bloga padėjėja versle, per daug atlaidi”, - neslėpė V.Hu, žiūrėdamas į žmoną. Gera širdimi ji ir sužavėjo kiną. “Mano vyras siekia užsibrėžto tikslo, o aš vos pamačiusi kliūtį noriu pasitraukti”, - pritarė E.Hu. Moteris prasitarė, kad sutuoktinis - griežtas ir jai, kaip žmonai, labai sunkiai atleidžia klaidas.

“Kartą verčiau užsakymą virtuvės inventoriui įsigyti. Suklydau nurodydama ilgį. Gamintojas pagamino per ilgą stalą. Tai nuslėpiau nuo vyro. Sumokėjau iš savų pinigų, kad būtų pagamintas reikiamo ilgio stalas”, - pasakoja Engrida.

Su Venbinu moteris susipažino ką tik baigusi universitetą ir pradėjusi dėstyti. Darbas jai patiko, bet norėjo pasiekti ką nors daugiau. “Tuomet santuoka su užsieniečiu man atrodė kaip vienas būdų kokybiškam gyvenimui pasiekti”, - neslėpė Engrida.

Pora susituokė po trejų metų, kai įkūrė bendrą įmonę. Dar po dvejų metų jiems gimė sūnus. Šiuo metu berniukui - penkeri.